Mirus artimajam: Žmogui mirus namuose, mirusiojo kūno negalima liesti, kol mirties nekonstatuos medikai arba, jei mirtis įvyko viešoje vietoje – policijos pareigūnai. Mirties faktą nustato: greitosios medicinos pagalbos slaugos specialistai (visą parą); kitas slaugos specialistas, tiesiogiai atlikęs mirusio asmens sveikatos priežiūrą nesant gydytojo (jo darbo metu); šeimos gydytojas (jo darbo metu), jei prižiūrėjo ligonį paskutinėmis jo gyvenimo dienomis; gydytojas-teismo medicinos ekspertas (jei žmogus miršta viešoje vietoje, arba mirtis smurtinė). Medicininę pažymą, liudijančią mirties faktą, išduoda pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikęs gydytojas (jo nesant – kitas gydytojas). Su medicinine pažyma, liudijančią mirties faktą, reikia kreiptis dėl mirusiojo asmens išregistravimo ir mirties liudijimo išrašymo: mieste – į savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrių, kaime – į seniūniją. Namuose mirusiojo kūnas į teritorinę lavoninę...
Šimtmečiais mirtis buvo laikoma neišvengiama gyvenimo ciklo dalimi. Priklausomai nuo religijos, kurią išpažino mirusiojo artimieji, ji tapdavo tašku arba daugtaškiu žmogaus gyvenime. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais šis natūralus procesas tampa vis sopesne tema. Kalbėti apie mirtį – tiesiog nemandagu. Žmonės vis dažniau ne miršta, o kažkur išeina, nors per Vėlines vorelėmis skubame į kapines uždegti žvakelių, lyg tiksliai žinotume, kur. Mes sakome užgeso gyvybė, amerikiečiai vis dažniau mini „passed on“ – t.y. nuėjo tolyn. Jonathanas Jongas, „Koventrio universiteto mokslininkas sako, kad tai, jog nenorime kalbėti apie mirtį, nebūtinai reiškia, jog jos bijome. „Tyrimai rodo, kad žmonės labiau baiminasi ne savo pačių, o artimųjų mirties. Be to, mes labiau bijome ne to, kad baigiasi gyvenimas, o mirimo proceso – skausmo ir vienatvės....
Labai svarbu apie savo skausmą šnekėti – tiek suaugusiems, tiek vaikams. O jei neišeina kalbėti – ieškoti, kas padėtų tai padaryti. Gedėti galima ne vien liūdnai. Yra tautų, kurios savo ilgesį išlieja dainuodamos ir plodamos. Vieni dega savo mirusiems žvakeles, kiti leidžia į orą širdelės formos balionus, treti rašo ir degina artimiesiems parašytus laiškus. Kai kurios šeimos susikuria savo ritualus, pavyzdžiui, per mirusio tėčio gimtadienį valgo karštą šokoladą ir taip jį prisimena. Vaikai, nepaisant jų amžiaus, turėtų dalyvauti tokiuose ritualuose lygiomis teisėmis su suaugusiais. Tėvams kartais kyla pagunda apsaugoti vaiką nuo skausmo ar skausmingų prisiminimų, tačiau žiūrint iš viso gyvenimo perspektyvos, vaikams geriau būti informuotiems ir dalyvauti su mirtimi susijusiuose ritualuose, neišskiriant nė laidotuvių. Jei būsite su vaiku atviri, padėsite...
Mirus žmogui, elgesio principai visada tie patys. Jei žmogus mirė namuose, reikia kviesti medicinos pagalbą, kuri tai patvirtintų, jei ligoninėje, medikai tai atlieka iš karto. Žmogui mirus viešoje vietoje, kviečiama policija, kuri mirties netvirtina, bet tam kviečia medicinos ekspertus. Vėliau velionis vežamas į ligoninės morgą ar specialią, saugojimui skirtą vietą. Specialistai paprastai atvyksta kuo įmanoma greičiau. Kūnas į ligoninės morgą turi patekti per 2 valandas nuo mirties fakto nustatymo. Už jo buvimą morge moka ligonių kasos, kūnas ten gali būti ne ilgiau nei 4 paras. Mirties faktą tvirtina gydytojas, išrašantis mirties faktą liudijančią medicininę pažymą. Su šia pažyma artimieji arba įmonė gali kreiptis dėl pašalpos ir mirties liudijimo. Didžiuosiuose miestuose tai galima padaryti metrikacijos skyriuose, kurie išduoda tiek mirties, tiek gimimo...
Suvokimas, kad žmogaus būtis yra labai trapi, leidžia teisingai susidėlioti gyvenimiškus prioritetus. Daugelis psichologinių žmogaus problemų kyla iš mirties baimės. Susitaikius su mirtimi, tampa lengviau gyventi. Tanatoterapija – mirties prisijaukinimo terapija, atpalaiduojanti ir atmerktomis akimis žiūrinti į pasaulį ir žmogaus gyvenimą. Protėvių pagerbimo kultas giliai įsišaknijęs Lietuvoje, gal net per dažnai gyvieji trikdo išėjusių ramybę, kapines paversdami mauzoliejais ir gėlių darželiais. Paradoksas: kuo dažniau lankomi kapai, tuo mažiau galvojama ir kalbama apie mirtį ir jos nuolatinį buvimą greta mūsų. Apie mirtį kalbėti nėra populiaru, ši mintis kelia baimę, nerimą, o mes, šiuolaikiški žmonės, linkę viską daryti, kad nejaustume sunkių, negatyvių jausmų. Egzistencinis mirties baimės jausmas liečia ne tik senyvus ar ligotus žmones, mirties baimę išgyvena vaikai ir brandūs žmonės. Anksčiau buvo dvi...
