Šimtmečiais mirtis buvo laikoma neišvengiama gyvenimo ciklo dalimi. Priklausomai nuo religijos, kurią išpažino mirusiojo artimieji, ji tapdavo tašku arba daugtaškiu žmogaus gyvenime. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais šis natūralus procesas tampa vis sopesne tema. Kalbėti apie mirtį – tiesiog nemandagu.
Žmonės vis dažniau ne miršta, o kažkur išeina, nors per Vėlines vorelėmis skubame į kapines uždegti žvakelių, lyg tiksliai žinotume, kur. Mes sakome užgeso gyvybė, amerikiečiai vis dažniau mini „passed on“ – t.y. nuėjo tolyn. Jonathanas Jongas, „Koventrio universiteto mokslininkas sako, kad tai, jog nenorime kalbėti apie mirtį, nebūtinai reiškia, jog jos bijome.
„Tyrimai rodo, kad žmonės labiau baiminasi ne savo pačių, o artimųjų mirties. Be to, mes labiau bijome ne to, kad baigiasi gyvenimas, o mirimo proceso – skausmo ir vienatvės. Paniškai mirties bijo tik nedidelė dalis visuomenės“, – teigia p. Jongas.
„Daugelis tyrėjų sutinka, kad tada, kai mirtis apie save primena, mes pasąmoningai pradedame ieškoti jai priešnuodžio, t.y., nemirtingumo. Jį tiesiogiai siūlo dauguma religijų, o netiesiogiai, simboliškai – susitapatinimas su šalimi ar etnine grupe, kurios mums mirus tarytum tęs tai, ką pradėjome. Taip pat žmonės pradeda rimčiau mąstyti apie šeimą ir palikuonis, o kartais – ima trokšti šlovės“, – sako p. Jongas.
Mirtis, kuri kažkada buvo natūraliu ir netgi švenčiamu įvykiu, moderniojoje visuomenėje dažniausiai asocijuojasi su medikamentais ir profesionalia slauga. Amerikietės Helena Stanton Chapple knygoje „Nėra vietos mirčiai“ (angl. „No Place for Dying“) aprašo tyrimą, kurį ji atliko slaugos ligoninėse ir savo darbovietėse. Anot autorės, šiais laikais mirtį suvokiame kaip priešpriešą gyvenimui, ir nuolat kalbame apie kovą su mirtimi.
„Gyvendami kultūroje, kurioje aukštinamas heroizmas ir gelbėjimo aktai, kažkodėl tikime, kad ir nuo mirties mus turi kažkas išgelbėti – gydytojai, naujausios technologijos ar vaistai. Susikūrėme universalų įvaizdį, kad mirtį reikia nugalėti“, – rašo p. Chapple, kuri apklausė daugybę medikų, taip pat 211 vėliau mirusius pacientus.
Medikei pritaria mirties archeologiją ir ritualus studijuojantys bei bendrą tinklaraštį rašantys Atlantos „Emory“ universiteto studentai.
„Kai kas nors miršta, skubame klausti: ką galėjome padaryti, kad to išvengtume. Jeigu žmogus nusižudo, linguojame galvomis: „Privalėjau jam padėti, dabar jau per vėlu. Jeigu artimasis žūsta automobilio avarijoje, graužiamės: „Neturėjau jam leisti išvažiuoti naktį“. O jeigu jį pakerta vėžys, randame priežastį: „Jis per daug rūkė“ arba „Gaila, kad laiku neatsirado plaučių donoro“. Šiuolaikinėje visuomenėje, nėra gero būdo mirti. Kai taip mąstome, labai sunku suprasti, kokia mirtis yra normali. Tai didžiulė problema žmogui, kuris miršta, nes jis nebegali tikėtis numirti oriai“, – rašo studentai.
Paliatyviosios slaugos gydytoja ir knygų autorė Kathryn Mannix BBC sako, kad laikas sulaužyti taisykles, kurių prisikūrėme kalbėdami apie mirtį.
„Mano nuomone, mirtis nėra toks blogis, kokiu ją įpratome laikyti. Tačiau mes kažkodėl nustojome apie ją kalbėti. Gink dieve, kažkas ištars žodį iš „M“ raidės“, – sako p. Mannix. Pasak jos, vengimo praktika paplitusi ir tarp specialistų. Kai užuot sakę, kad žmogus miršta, gydytojai ir slaugos specialistai tikina, kad pacientas rimtai serga, atsiranda didelių problemų.
„Mirštančiųjų artimieji tokiais atvejais nesupranta, jog mirtis artinasi ir nebemoka jai pasiruošti. Tada šeima sėdi aplink žmogų, kuris miršta, ir nežino, ką pasakyti vienas kitam ar mirštančiajam. Ir mirštantis žmogus nežino – ką sakyti, ko tikėtis. Patalpoje tvyro liūdesys, nerimas, skausmas. O juk neturėtų taip būti. Juk per daugybę amžių sukaupėme tiek žinių apie tai, kas yra normali žmogaus mirtis. Laikas vėl apie ją garsiai kalbėti“, – ragina slaugos gydytoja.
Anot jos, pirmasis žingsnis yra prisiminti, kad mirtis, kaip ir gimimas – natūralus procesas. „Laikui bėgant, žmogus vis labiau pavargsta, vis daugiau miega, ir vis mažiau būna pabudęs. Šeimos nariai išmoksta prisitaikyti prie naujo ritmo – žino, kada paduoti vaistus, kada galima pakviesti artimuosius aplankyti ligonį. Kartais nutinka taip, kad atėjus laikui gerti vaistus žmogus vis dar miega, o atidžiau pažiūrėjus, pamėginus pažadinti tampa aišku, kad jis laikinai prarado sąmonę. Vėliau, kai žmogus pabunda, jis pasakoja, kaip gerai išsimiegojo. Todėl žinome, kad tokie epizodai nėra bauginantys – žmogus pats net nepajunta, kad prarado sąmonę. Tokie atvejai vis dažnėja, kol galiausiai žmogus praranda sąmonę visam laikui. Jis taip atsipalaiduoja, kad net nesivargina atsikrenkšti, jog išvalytų gerklę ar kvėpavimo takus. Tuomet, kai ligonis kvėpuoja, aplinkiniai girdi keistą garsą, jis juos gąsdina. Tačiau man, kaip specialistei tai sako: pacientas, taip giliai nugrimzdęs į miegą, toks atsipalaidavęs, kad net nejaučia, kaip seilės kutena gerklę. Kai mirtis jau čia pat, žmogus pradeda kvėpuoti labai paviršutiniškai ir galiausiai paskutinį kartą iškvėpęs daugiau nebeįkvepia oro“, – natūralios mirties paveikslą piešia p. Mannix.
Žinoma, ne visada mirštame taip švelniai ir natūraliai, tačiau šiam procesui, anot specialistės, kiekvienas galėtume pasiruošti. „Gaila, kad šiais laikais apie mirtį kalbėti nemandagu. Tokią, natūralią mirtį turėtume švęsti, ji paguostų mus, likusiuosius“, – mano p. Mannix.
Plačiau vz.lt | Agnė Jašinskienė