Sekant šiandienos įvykius, sunku kažką ir bepasakyti, nes viskas kaip ir aišku.. Norisi pasidalinti kažkuo artimu, o kartu prasmingu. Dovilė Dagienė, žinoma menininkė ir fotografė, dar praėjusių metų vasarą pristatė savo meninį projektą Augalų Atmintis. „Idėja spausti fotografijas ant augalų lapų gimė toliau dirbant su augalų atminties tema, kuomet archyvuose susidūriau su botaniko Jokūbo Movšovičiaus istorija. J. Movšovičius buvo žydų kilmės botanikas, dirbęs Vilniaus universitete. Prieš karą jis apsigynė disertaciją, kurioje tyrinėjo Panerių pievų augaliją...“ Paneriai vėliau tapo ir didžiausia nacių organizuotų ir vykdytų masinių žudynių vieta Lietuvoje. 1941–1944 m. Paneriuose buvo nužudyta 50 000 – 70 000 žmonių, iš kurių dauguma buvo Vilniaus ir Vilniaus regiono žydai. „...Karo metais jaunam mokslininkui teko slapstytis botanikos sode. Esama tam tikrų liudijimų ir istorijų, kad...
'Susirgo uošvė, po savaitės mirė. Uošvį pasiėmėme pas save, gerai kad vietos turime. Uošvė turėjo šunį, tiesiog juodą, gauruotą nesusipratimą. Paėmėme ir jį, savo nelaimei. Viską graužia, vaikus kandžioja, ant manęs urzgia, visur dergia, o pasivaikščioti jį reikia vesti dviese. Išsikviečiau kinologus, sumokėjau krūvą pinigų, kad išmokintų - kaip su juo elgtis, bet jokių prošvaisčių ... Sako, paprašiau bus užmigdyti ... Uošvis sužinojęs nusprendė, jei šuo mirs, tada ir jam laikas. Palikome viską taip kaip yra. Vaikai vasarą vaikšto su džinsais ir džemperius ilgomis rankovėmis apsivilkę: Įkandimus nuo manęs slepia, senelio gaili. Rudeniop šuo visiškai pakvaišo, sužvėrėjo, odą sau graužti pradėjo, kaukia. Pasirodo, kad jį dar ir triminguoti reikia. Mes apvažiavome visas šunų kirpyklas, niekur tokių piktų neima. Galiausiai tai...
Netektis paprastai užklumpa netikėtai. Net jei ir tikėtai, vis tiek netikėtai. Noriu pasidalinti tuo, ką išmokau per pastarąjį pusmetį, kad sunkiu momentu, netekę mylimo žmogaus, patys išliktumėt tvirti ir stiprūs, nepasimetę, kad jūsų atsisveikinimas būtų sklandus ir toks, kokio patys norėtumėt, o ne primestas iš šalies. Man ir pačiai niekaip į lūpas nesutelpa žodis mirtis, video pagavau save bandant nuo to žodžio pabėgti. Jei ir man sunku, tai kaip sunku netektį pirmuoju asmeniu patyrusiems žmonėms.. Suvokti, o kartu ir pasirūpinti, nepasimesti visose vingrybėse. Gal ji nėra tokia jau baisi, ta mirtis? Gal tereikia ją prisijaukinti, susidraugauti, kad atėjus laikui ranką paduotumėm ne priešui, o draugui? Nežinau, gal. O kol kas trumpai apie jau žinomus ir patirtus dalykus, nes draugystę nuo kažko gi reik pradėti. ...
....pagrindinė priežastis yra baimė, bailumas. Drąsus žmogus yra, sakykime, atviras žmogus. Jis nebijo; nebijo netgi to, kad jį apgaus. Nes visada bet koks žmonių santykis yra rizika. Bet koks, netgi tarp pačių artimiausių žmonių. Štai kodėl Churchillis… Man yra be galo įstrigę šitie žodžiai, aš juos esu paėmęs iš Hannah Arendt teksto, ir tai yra, beje, stebuklingas tekstas, aš nežinau kito teksto XX-ojo amžiaus literatūroje, kur taip aiškiai būtų pasakyta: „pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa. Visos kitos yra antrinės. Jeigu [žmogus] yra bailys, tada visos kitos nieko nebereiškia. Pirmas dalykas yra drąsa.“ Aristokratiškas žmogus yra drąsus žmogus. Antra savybė – jis nebijo pasitikėti. Jis nebijo būti apgautas. Na ir kas, kad mane apgaus? Nebūna taip, kad tik vienas pralaimi. Visada...
Kaip mes suvokiame senatvę? Kas mums yra senas žmogus? Ar amžius – mūsų pranašumas? Ar yda? Ar kuo nors reikšmingas faktas? Juk tiesa tokia, kad gyvename globalioje jaunystės kultūroje, kurioje slepiami du dalykai – senatvė ir mirtis. Mirtis klinikalizuojama, medikalizuojama ir saugiai paslepiama nuo jaunųjų, kaip savo studijose rašė prancūzų istorinis antropologas Philippe’as Arièsas, tyrinėjęs mirties sampratas Europoje. Lietuvoje skaudžiai stinga tokio dalyko, kaip laimingos vyresnio amžiaus poros, besimėgaujančios gyvenimu kavinėse, restoranuose ir kitose viešosiose erdvėse. Būti senam žiaurioje, jaunystės ir jauno kūno grožio kulto persmelktoje, neoliberalias dogmas kaip vienintelę tiesą be jokios alternatyvos išpažįstančioje visuomenėje – tai atverti ir paviešinti savo neįgalumą arba pasitraukti į vienatvę, kad netrikdytum jaunų ir gražių. Man jau daug metų akivaizdu, kad Lietuvoje skaudžiai stinga tokio dalyko,...
