Naudinga žinoti RSS



Kalbėkime

'Susirgo uošvė, po savaitės mirė. Uošvį pasiėmėme pas save, gerai kad vietos turime. Uošvė turėjo šunį, tiesiog juodą, gauruotą nesusipratimą. Paėmėme ir jį, savo nelaimei. Viską graužia, vaikus kandžioja, ant manęs urzgia, visur dergia, o pasivaikščioti jį reikia vesti dviese. Išsikviečiau kinologus, sumokėjau krūvą pinigų, kad išmokintų - kaip su juo elgtis, bet jokių prošvaisčių ... Sako, paprašiau bus užmigdyti ... Uošvis sužinojęs nusprendė, jei šuo mirs, tada ir jam laikas. Palikome viską taip kaip yra. Vaikai vasarą vaikšto su džinsais ir džemperius ilgomis rankovėmis apsivilkę: Įkandimus nuo manęs slepia, senelio gaili. Rudeniop šuo visiškai pakvaišo, sužvėrėjo, odą sau graužti pradėjo, kaukia. Pasirodo, kad jį dar ir triminguoti reikia. Mes apvažiavome visas šunų kirpyklas, niekur tokių piktų neima. Galiausiai tai...

Skaityti toliau



Ką daryti, kai miršta artimas žmogus?

Netektis paprastai užklumpa netikėtai. Net jei ir tikėtai, vis tiek netikėtai. Noriu pasidalinti tuo, ką išmokau per pastarąjį pusmetį, kad sunkiu momentu, netekę mylimo žmogaus, patys išliktumėt tvirti ir stiprūs, nepasimetę, kad jūsų atsisveikinimas būtų sklandus ir toks, kokio patys norėtumėt, o ne primestas iš šalies. Man ir pačiai niekaip į lūpas nesutelpa žodis mirtis, video pagavau save bandant nuo to žodžio pabėgti. Jei ir man sunku, tai kaip sunku netektį pirmuoju asmeniu patyrusiems žmonėms..  Suvokti, o kartu ir pasirūpinti, nepasimesti visose vingrybėse. Gal ji nėra tokia jau baisi, ta mirtis? Gal tereikia ją prisijaukinti, susidraugauti, kad atėjus laikui ranką paduotumėm ne priešui, o draugui? Nežinau, gal. O kol kas trumpai apie jau žinomus ir patirtus dalykus, nes draugystę nuo kažko gi reik pradėti. ...

Skaityti toliau



Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

....pagrindinė priežastis yra baimė, bailumas. Drąsus žmogus yra, sakykime, atviras žmogus. Jis nebijo; nebijo netgi to, kad jį apgaus. Nes visada bet koks žmonių santykis yra rizika. Bet koks, netgi tarp pačių artimiausių žmonių. Štai kodėl Churchillis… Man yra be galo įstrigę šitie žodžiai, aš juos esu paėmęs iš Hannah Arendt teksto, ir tai yra, beje, stebuklingas tekstas, aš nežinau kito teksto XX-ojo amžiaus literatūroje, kur taip aiškiai būtų pasakyta:  „pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa. Visos kitos yra antrinės. Jeigu [žmogus] yra bailys, tada visos kitos nieko nebereiškia. Pirmas dalykas yra drąsa.“ Aristokratiškas žmogus yra drąsus žmogus. Antra savybė – jis nebijo pasitikėti. Jis nebijo būti apgautas. Na ir kas, kad mane apgaus? Nebūna taip, kad tik vienas pralaimi. Visada...

Skaityti toliau



Susigrąžinti tai, kas dar neprarasta.

Kaip mes suvokiame senatvę? Kas mums yra senas žmogus? Ar amžius – mūsų pranašumas? Ar yda? Ar kuo nors reikšmingas faktas? Juk tiesa tokia, kad gyvename globalioje jaunystės kultūroje, kurioje slepiami du dalykai – senatvė ir mirtis. Mirtis klinikalizuojama, medikalizuojama ir saugiai paslepiama nuo jaunųjų, kaip savo studijose rašė prancūzų istorinis antropologas Philippe’as Arièsas, tyrinėjęs mirties sampratas Europoje. Lietuvoje skaudžiai stinga tokio dalyko, kaip laimingos vyresnio amžiaus poros, besimėgaujančios gyvenimu kavinėse, restoranuose ir kitose viešosiose erdvėse. Būti senam žiaurioje, jaunystės ir jauno kūno grožio kulto persmelktoje, neoliberalias dogmas kaip vienintelę tiesą be jokios alternatyvos išpažįstančioje visuomenėje – tai atverti ir paviešinti savo neįgalumą arba pasitraukti į vienatvę, kad netrikdytum jaunų ir gražių. Man jau daug metų akivaizdu, kad Lietuvoje skaudžiai stinga tokio dalyko,...

Skaityti toliau



Apie mirties prasmę

Ar žmogaus baigtinumas laike, baigtinė jo gyvenimo trukmė, neišvengiama mirtis, gali padaryti gyvenimą beprasmį? Dažnai girdime, kad mirtis verčia abejoti viso gyvenimo prasme, kad viskas beprasmiška, nes viską sunaikins mirtis. Ar mirtis iš tiesų gali panaikinti mūsų gyvenimo prasmingumą? Anaiptol. Būdami nemirtingi, bet kokį veiksmą ramia širdimi galėtume nukelti į begalinę ateitį, mums nerūpėtų jį atlikti kaip tik dabar, o ne rytoj ar poryt, po metų ar dešimties. Tačiau mirtis, neperžengiama kiekvieno iš mūsų ateities riba, apkarpanti mūsų galimybes, verčia išnaudoti gyvenimo laiką, nepraleisti vienkartinių progų, kurių „baigtinė“ suma galiausiai sudaro visą gyvenimą. Taigi baigtinumas, laikinumas – ne tik esminis žmogaus gyvenimo požymis, bet ir to gyvenimo prasmės pagrindas.  Įsivaizduokite, kad sklaidote savo biografijos lapus ir kaip tik atsivertėte skyrių, pasakojantį...

Skaityti toliau