Esu Vaida. Mama, moteris, kūrėja ir, turbūt, visą gyvenimą kažko ieškantis žmogus. Nežinau, ar tai labai geras prisistatymas, bet bent jau tikras. :) Galėčiau papasakoti apie savo darbus, apie beveik dešimtmetį, praleistą kuriant lininius drabužius, apie verslą, kūrybą, gražias sukneles ir visus tuos dalykus, kuriuos paprastai žmonės surašo skiltyje „Apie mane“. Bet kažkodėl atrodo, kad šioje vietoje norisi pradėti visai ne nuo to. Gal todėl, kad „Balta Drobulė“ man nėra dar vienas kūrybinis projektas. Ji gimė iš tos gyvenimo dalies, kurioje gražūs žodžiai ne visada padeda, o visi mūsų pasiekimai, planai ir įsitikinimai kartais per vieną akimirką netenka savo įprastos svarbos.
Nuo mažens buvau žmogus, kuriam neužteko vien to, ką galima pamatyti ar paliesti. Visada norėjosi suprasti, kodėl esame čia, ką reiškia gyventi, kodėl vieni dalykai nutinka, o kiti ne, kur prasideda mūsų pasirinkimai ir kur baigiasi galimybė ką nors kontroliuoti. Per gyvenimą perskaičiau nemažai knygų, domėjausi įvairiomis filosofijomis, religijomis, dvasinėmis tradicijomis, ieškojau atsakymų pas žmones, kurie, atrodė, turėtų žinoti daugiau už mane. Ir kartais tikrai rasdavau ką nors, kas padėdavo pasaulį suprasti truputį kitaip. Bet kuo daugiau skaičiau ir ieškojau, tuo labiau supratau, kad žinojimas ir supratimas nėra tas pats. Gali labai gražiai kalbėti apie gyvenimo laikinumą, kol vieną dieną tas laikinumas nepasibeldžia į tavo pačios duris.
Kažkada esu parašiusi, kad visą gyvenimą gyvenu ant ribos. Net mano pavardė – Ribinskaitė – kartais atrodo kaip koks gyvenimo pokštas. Ant ribos tarp noro viską suprasti ir poreikio pagaliau nustoti klausinėti, tarp labai žemiškų rūpesčių ir kažkokio nuolatinio ilgesio tam, ko negaliu iki galo įvardyti. Tarp moters, kuri ryte sprendžia gamybos, finansų, vaikų ir kitus kasdienius klausimus, o vakare gali valandų valandas galvoti apie Dievą, sielą, amžinybę ar tai, ar apskritai egzistuoja atsitiktinumai. Ir nors kartais nuo savo pačios minčių pavargstu, šiandien jau nebenoriu tos savo dalies pakeisti. Gal ji ir yra viena tikriausių mano dalių.
Apie gyvenimą
Esu dviejų sūnų mama, ir motinystė, turbūt kaip ir daugeliui moterų, mane išmokė kur kas daugiau, nei kada nors tikėjausi. Ne tik apie meilę, bet ir apie baimę, atsakomybę, bejėgiškumą, kantrybę ir tą keistą norą apsaugoti kitą žmogų nuo visko, nors puikiai supranti, kad negali. Ilgą laiką man atrodė, kad jeigu pakankamai stengsiuosi, pakankamai mylėsiu, pakankamai viskuo pasirūpinsiu, kažkaip pavyks gyvenimą išlaikyti saugiose ribose. Bet gyvenimas, kaip žinia, nelabai mėgsta mūsų sudarytų planų.
Per tuos metus teko patirti ir labai daug gražių dalykų, ir tokių, apie kuriuos vis dar ne visada lengva kalbėti. Buvo laikotarpių, kai atrodė, kad visas gyvenimas susitraukė iki vienos dienos, kurią tiesiog reikia išgyventi, o tada dar vienos. Buvo akimirkų, kai norėjosi būti stipria, nors stiprybės jau beveik nebuvo likę. Ir buvo labai daug susitikimų su savo pačios ribotumu, kai supranti, kad meilė nėra visagalybė. Kad gali mylėti žmogų visa širdimi, bet negali už jį nugyventi gyvenimo, priimti jo sprendimų ar apsaugoti nuo kiekvieno skausmo.
Anksčiau man atrodė, kad viena didžiausių žmogaus dorybių yra mokėti duoti. Šiandien vis dažniau pagalvoju, kad man kur kas sunkiau buvo išmokti priimti. Priimti pagalbą, priimti nežinojimą, priimti savo silpnumą, o kartais tiesiog priimti tai, kad ne viskas priklauso nuo manęs. Ir jeigu kas nors paklaustų, ar jau išmokau, turbūt nusijuokčiau. Ne, tikrai ne. Bet bent jau supratau, kad čia dar turiu ką veikti.
Apie netektį
„Balta Drobulė“ mano gyvenime atsirado ne vakar. Pirmoji jos mintis gimė prieš keletą metų, kai susidūriau su labai skaudžiomis netektimis ir žmonėmis, kuriems reikėjo atsisveikinti su tais, kuriuos jie mylėjo. Ypač stipriai mane palietė vaikų netektys. Nežinau, ar pasaulyje yra daug sunkesnių dalykų nei tėvams laidoti savo vaiką, ir tikrai nenoriu apsimesti, kad suprantu tokį skausmą vien todėl, kad esu mama. Kiekvieno žmogaus netektis yra jo paties, ir net pačios nuoširdžiausios pastangos įsijausti turi savo ribas.
Pamenu, kaip bandžiau suprasti, ką tokioje situacijoje galima pasakyti. Kaip paguosti mamą, kurios rankos dar visai neseniai laikė kūdikį, o dabar turi jį paleisti? Kaip pasakyti „gera, kad buvo“, kai žmogui skauda, kad dar tiek daug nebuvo? Ieškojau atsakymų, skaičiau, galvojau, kartais net bandžiau surasti kažkokią didesnę prasmę ten, kur jos visai nesimatė. Ir galiausiai supratau, kad galbūt ne visur mano pareiga tą prasmę rasti.
Yra nuostabi Justino Marcinkevičiaus eilėraščio eilutė - "Nemoku mirties..".Aš tikrai jos nemoku. Nemoku paaiškinti, kodėl vieni žmonės gyvena ilgai, o kiti išeina taip anksti, kad atrodo, jog net nespėjo pradėti. Nemoku surasti žodžių, kurie panaikintų netekties skausmą. Ir nežinau, ar tokių žodžių apskritai yra.
Bet galbūt ne visada reikia žodžių.
Kartais reikia žmogaus, kuris tiesiog pabūtų šalia. Kuris nebandytų paaiškinti, kodėl viskas nutiko, neskubėtų guosti, nežadėtų, kad greitai bus geriau. Kuris galėtų tiesiog pasirūpinti tuo, kuo dar įmanoma pasirūpinti.
Iš šio noro kažką padaryti ir gimė „Balta Drobulė“. Iš pradžių ji buvo kur kas platesnė mintis apie švelnų, natūralų ir orų atsisveikinimą. Apie vytelių lopšelius, lino drobules, mažus rūpesčio gestus, kurie galėtų palengvinti bent praktinę labai sunkaus gyvenimo momento pusę. Tuo metu atrodė, kad jeigu jau negaliu pakeisti paties skausmo, gal bent galiu pasirūpinti tuo, kas jį supa.
Apie liną
Jau beveik dešimt metų mano kasdienybėje yra linas. Kartu su savo seserimi ir komanda kūriau „Son de Flor“, ir per tuos metus teko išmokti labai daug apie audinius, drabužių konstrukcijas, gamybą, žmones, verslą ir, turbūt, pačią save. Kūryba iš šalies kartais atrodo labai romantiškas užsiėmimas, bet iš tiesų joje yra nemažai visai neromantiškų dalykų. Terminai, sąskaitos, nepavykę bandymai, klaidos, sprendimai, kuriuos reikia priimti net tada, kai nežinai, ar jie teisingi. Tačiau yra ir kita pusė – tas nuostabus jausmas, kai iš audinio gabalo pamažu gimsta drabužis, kuris vėliau tampa kažkieno gyvenimo dalimi.
Man visada patiko kurti sukneles moterims, kurios jose gyvena. Ne vien gražiai atrodo nuotraukoje, bet eina į darbą, apkabina vaikus, keliauja, šoka, pavargsta, džiaugiasi, sensta, kartais apsiverkia, kartais juokiasi iki ašarų. Drabužis man niekada nebuvo vien daiktas. Jis kažkaip prisigeria gyvenimo, net jeigu tai skamba truputį sentimentaliai. Ir galbūt todėl šiandien man neatrodo keista, kad noriu kurti sukneles ir paskutinei moters kelionei.
Ilgai galvojau, kaip „Balta Drobulė“ turėtų atrodyti šiandien. Ar ji turėtų siūlyti daug įvairių gaminių, ar kalbėti apie visas atsisveikinimo tradicijas, ar bandyti aprėpti visą šią didelę ir jautrią temą. Ir galiausiai priėjau prie labai paprastos minties – gal man visai nereikia daryti visko. Gal geriau daryti tai, ką iš tiesų moku.
Todėl šiandien „Baltoje drobulėje“ noriu kurti linines sukneles moterims. Gražias, paprastas, laisvai krintančias, sugalvotas taip, kad jas būtų lengviau aprengti, ir pasiūtas su tokiu pat dėmesiu, su kokiu kuriame drabužius gyvenimui. Nes man atrodo, kad moters istorija, jos skonis, jos grožis ir orumas neturėtų išnykti vien todėl, kad atėjo laikas atsisveikinti.
Apie mano Dievą
Jeigu jau pasakoju apie save, turbūt negaliu nepaminėti ir Dievo, nors mūsų santykis per gyvenimą tikrai nebuvo labai paprastas. Ilgą laiką man buvo sunku atskirti tikėjimą nuo religijos, Dievą nuo institucijų, o meilę nuo visų tų taisyklių, kurios kartais bando paaiškinti, kas jos vertas, o kas ne. Domėjausi įvairiomis dvasinėmis tradicijomis, skaičiau skirtingus tekstus, kartais atrasdavau labai gražių minčių, kartais dar daugiau klausimų.
Šiandien man vis artimesnė mintis, kad Dievas pirmiausia yra Meilė. Ne ta, kurią reikia užsitarnauti, ne ta, kurią galima prarasti suklydus, o kažkas gerokai didesnio už mūsų gebėjimą ją suprasti. Ir nors vis dar turiu daugybę klausimų, pastebiu, kad vis mažiau noriu su Dievu ginčytis ir vis dažniau tiesiog noriu Juo pasitikėti. Kartais net pailsėti tame pasitikėjime. Man pačiai tai gana didelis pokytis.
Ar žinau, kas mūsų laukia po mirties? Ne. Ar tikiu, kad žmogus yra daugiau nei jo kūnas? Taip, tikiu. Bet nenorėčiau savo tikėjimo paversti atsakymu visiems, nes suprantu, kad kiekvienas žmogus turi savo kelią, savo abejones ir savo santykį su tuo, kas nematoma.
Gal todėl man taip patinka žodžiai „Pakeliuj Namo“. Juose telpa ir mano tikėjimas, ir nežinojimas, ir kažkoks labai gilus ilgesys. Nežinau, kaip atrodo tie Namai, bet man norisi tikėti, kad ten mūsų laukia ne baimė, o Meilė.
Ir kodėl visa tai pasakoju?
Kartais pati savęs klausiu, ar tikrai reikia tiek daug pasakoti apie save, kai žmogus tiesiog ieško lininės suknelės paskutinei artimos moters kelionei. Galbūt ne. Galbūt užtektų gražios nuotraukos, aiškaus aprašymo ir galimybės užsisakyti. Bet kažkodėl man atrodo, kad tokioje jautrioje vietoje svarbu žinoti, kas yra kitoje pusėje. Ne todėl, kad mano istorija būtų ypatingesnė už kitų, o todėl, kad už kiekvieno mūsų yra gyvenimas, kurio iš pirmo žvilgsnio nesimato.
Aš nesu laidojimo tradicijų žinovė, neturiu atsakymų į didžiuosius gyvenimo klausimus ir tikrai negalėčiau niekam pažadėti, kad atsisveikinimas gali būti lengvas. Bet esu moteris, mama ir kūrėja, kuri per savo gyvenimą suprato, kad net tada, kai nieko nebegalime pakeisti, vis dar galime mylėti. Ir kad meilė kartais pasirodo labai paprastais pavidalais – per dėmesį, rūpestį, kantrybę, žmogaus rankų darbą.
Nežinau, ar kada nors išmoksiu mirties. Tiesą sakant, vis labiau abejoju, ar tai apskritai yra pamoka, kurią privalome "atsiskaityt". Gal nėra jokio egzamino, po kurio kažkas pasakytų: „Na štai, dabar jau supratai. Gali eiti.“ :)
Bet kol esu čia, noriu mokytis gyvenimo. Mokytis mažiau bijoti, daugiau pasitikėti, mažiau bandyti viską kontroliuoti ir dažniau pastebėti tai, kas iš tiesų svarbu.
O „Balta Drobulė“ tebūnie vienas mažas to mokymosi tęsinys. Vieta, kurioje susitinka mano meilė linui, pagarba žmogui ir noras pasirūpinti net tada, kai žodžių jau nebepakanka.
Pakeliuj Namo. Lino išmintim.
Su meile, Vaida
