Esu Vaida. Mama, moteris, kūrėja ir, turbūt, visą gyvenimą kažko ieškantis žmogus. Nežinau, ar tai labai geras prisistatymas, bet bent jau tikras. :) Galėčiau papasakoti apie savo darbus, apie beveik dešimtmetį, praleistą kuriant lininius drabužius, apie verslą, kūrybą, gražias sukneles ir visus tuos dalykus, kuriuos paprastai žmonės surašo skiltyje „Apie mane“. Bet kažkodėl atrodo, kad šioje vietoje norisi pradėti visai ne nuo to. Gal todėl, kad „Balta Drobulė“ man nėra dar vienas kūrybinis projektas. Ji gimė iš tos gyvenimo dalies, kurioje gražūs žodžiai ne visada padeda, o visi mūsų pasiekimai, planai ir įsitikinimai kartais per vieną akimirką netenka savo įprastos svarbos. Nuo mažens buvau žmogus, kuriam neužteko vien to, ką galima pamatyti ar paliesti. Visada norėjosi suprasti, kodėl esame čia,...
Kartais pati savęs klausiu, kodėl imuosi šio projekto. Juk gyvenime ir taip netrūksta veiklos, rūpesčių, neatsakytų klausimų ir visokių kitokių dalykų, kurie nuolat prašosi mano dėmesio. Galėčiau ir toliau kurti gražias sukneles gyvenimui, auginti vaikus, skaityti knygas, mokytis, keliauti, spręsti kasdienius klausimus ir, kaip daugelis mūsų, apie mirtį galvoti tik tada, kai ji pati primena apie save. Bet kažkodėl jau kurį laiką jaučiu, kad noriu prie šios temos sugrįžti. Ne todėl, kad būčiau ją supratusi, ir tikrai ne todėl, kad norėčiau apie ją kalbėti daugiau nei apie gyvenimą. Greičiau priešingai – kuo labiau mokausi branginti gyvenimą, tuo aiškiau suprantu, kad mirtis nėra kažkur už jo ribų. Ji yra jo dalis, nors mums ir labai norėtųsi, kad būtų kitaip. Man atrodo,...
Kuo daugiau galvoju apie „Baltą Drobulę“, tuo dažniau pagaunu save norinčią sužinoti, kaip su mirtimi gyveno žmonės prieš mus. Ne tik prieš šimtą ar du šimtus metų, kai mūsų proseneliai dar augino linus, audė drobes ir savo rankomis ruošė drabužius paskutinei kelionei, bet ir gerokai anksčiau, kai dabartinės Lietuvos žemėse gyvenę žmonės dar neturėjo krikščioniškų kapinių, bažnytinių giesmių ar mums pažįstamų laidotuvių apeigų. Kaip jie suprato mirtį? Ar jos bijojo taip pat, kaip bijome mes? Ką darydavo su mirusio žmogaus kūnu, kaip jį aprengdavo, ką dėdavo šalia ir kodėl apskritai buvo taip svarbu pasirūpinti tuo, kuris jau nebegali pasirūpinti savimi? Prisipažinsiu, kad pradėjusi domėtis šia tema radau kur kas daugiau, nei tikėjausi. Ir kartu supratau, kaip lengva praeitį įsivaizduoti gražesnę,...
Bronnie Ware yra australė, be kitų darbų, kelerius metus užsiėmusi paliatyviąja slauga – ji rūpinosi žmonėmis paskutiniuosius 3–4 jų gyvenimo mėnesius. Moteris aprašydavo savo patirtį tinklaraštyje „Inspiration and Chai“. Šis projektas sulaukė tiek dėmesio, jog slaugė parašė knygą, pavadintą „5 dalykai, kurių labiausiai gailimasi prieš mirtį“. Knyga buvo išleista 27 kalbomis ir tapo bestseleriu, o Br. Ware dabar dirba lektore ir savo seminarais įkvepia milijonus žmonių visame pasaulyje. Autorės teigimu, buvo visai nesunku susisteminti dalykus, kurių labiausiai gailisi žmonės. Anot jos, prieš mirtį daugelis pacientų pasikeičia – jie geba labai aiškiai atskirti, kas jų gyvenime buvo gera, o ką – jei tik būtų įmanoma – jie norėtų pakeisti. 1. „Norėčiau būti turėjęs drąsos gyventi savo gyvenimą, o ne tokį, kokio...
