Daugiau nusimanau apie gyvenimą, nei mirtį. Vedina asmeninio gyvenimo praradimų, bandžiau užlopyti skausmo skyles ir taip gimė 'Balta Drobulė' paremta šviesia mintim 'Gera, kad būta'. Drobulės dėka sutikau nuostabių žmonių, kurie patikėjo man dalelę savo skausmo. Tą širdgėloje skendintį skausmą sėmiau rieškučiomis ir bandžiau paversti šviesa. Netekties trupmenai bandžiau surasti prasmės vardiklį. Ir man beveik pavyko, iki kol nepavyko.. Sunkiausios lygtys atėjo tuomet, kai teko atsisveikinti su vaikais - dar visai kūdikėliais ir kiek didesniais. Ir kaip pasakyti mamai 'Gera, kad būta', kai dar visai nepabūta? Tyliai supranti, kad nesupranti. Neturiu atsakymo už ką, kaip ir kodėl. Neturiu žodžių paguodos. Nieko neturiu. Turiu tik vytelių lizdelį, už debesis minkštesnį kraitelį, balto minkšto lino drobulę, švelnias šiltas rankas ir atvirą širdį sunkiausiu momentu panešti kruopelę skausmo ir įveikti sunkiausią...
Vytelių lizdelis, debesų minkštumo kraitelis, balto lino drobulėlė, atjaučianti širdis ir švelnios motiniškos rankos - tik tiek galiu padėti.
Paimsiu jūsų kūdikėlį, kad ir kur jis bebūtų, suvystysiu, paguldysiu, palydėsiu. Parvešiu mažą gilę, toj gilėj - žvaigždžių takai.
Aš visą gyvenimą Nemoku, kad medis tylėtų,Kad laukas ko nors neištartųŽaliu ir giliu bosu.Girdžiu, kaip šaukia akmuo -Turbūt užkliudytas prie vartų,Kaip meiliai kuždasi pievojMilijonai žolės balsų.Nemoku, kad būtų tamsu,Kad nešviestų kas nors, neliepsnotų,Kad vis neįpūstų kas norsBeišblėstančias žarijas.O, kaip šviečiam, kaip giedam,Kai lenkiamės prie žaizdotųKalbos ir gimtinės rankų,Kai tylūs bučiuojame jas.Nemoku mirties.Sakau, kad mirties nemoku.Dabar ir per amžiusNemoku, nesuprantu.Štai: lyg nesuprastą pamokąTylėdami išnešam žmogų.O atrodo, kad upę,Išėjusią iš krantų.
~ J. Marcinkevičius
