Kartais pati savęs klausiu, kodėl imuosi šio projekto. Juk gyvenime ir taip netrūksta veiklos, rūpesčių, neatsakytų klausimų ir visokių kitokių dalykų, kurie nuolat prašosi mano dėmesio. Galėčiau ir toliau kurti gražias sukneles gyvenimui, auginti vaikus, skaityti knygas, mokytis, keliauti, spręsti kasdienius klausimus ir, kaip daugelis mūsų, apie mirtį galvoti tik tada, kai ji pati primena apie save. Bet kažkodėl jau kurį laiką jaučiu, kad noriu prie šios temos sugrįžti. Ne todėl, kad būčiau ją supratusi, ir tikrai ne todėl, kad norėčiau apie ją kalbėti daugiau nei apie gyvenimą. Greičiau priešingai – kuo labiau mokausi branginti gyvenimą, tuo aiškiau suprantu, kad mirtis nėra kažkur už jo ribų. Ji yra jo dalis, nors mums ir labai norėtųsi, kad būtų kitaip.
Man atrodo, kad mes gyvename gana keistame santykyje su mirtimi. Viena vertus, puikiai žinome, kad visi esame laikini, kad niekas neturi garantijos sulaukti rytojaus, kad anksčiau ar vėliau teks atsisveikinti su žmonėmis, kuriuos mylime, o galiausiai ir patiems išeiti. Kita vertus, kasdienybėje gyvename taip, lyg tai būtų kažkokia labai tolima, beveik teorinė aplinkybė, kuri galioja visiems kitiems, bet kol kas nelabai mums. Planuojame metus į priekį, atidėliojame pokalbius, pykstamės dėl smulkmenų, kaupiame daiktus, skubame, nerimaujame dėl dalykų, kurių po penkerių metų galbūt net neprisiminsime. Ir aš pati esu lygiai tokia pati. Galiu valandų valandas skaityti apie gyvenimo laikinumą, o kitą rytą susierzinti dėl kažkokio visiškai nereikšmingo dalyko. Žinojimas, deja, dar nereiškia, kad išmokome pagal jį gyventi.
Gal todėl ir noriu prisijaukinti pokalbį apie mirtį. Ne pačią mirtį, nes nežinau, ar įmanoma prisijaukinti tai, ko iki galo nesuprantame, bet bent jau mūsų santykį su ja. Norėčiau išmokti apie ją kalbėti be tos didžiulės vidinės įtampos, be nuolatinio noro pakeisti temą, be baimės, kad vien ištardami žodį kažkaip priartinsime tai, ko bijome. Juk kalbėdami apie mirtį jos neprišaukiame, kaip ir nekalbėdami jos neatitoliname. Tačiau galbūt galime šiek tiek geriau suprasti save, savo baimes, savo tikėjimą, savo santykį su artimaisiais ir net tai, kaip norime nugyventi mums duotą laiką.
Ir čia man kyla dar vienas klausimas – kodėl apie žmogaus atėjimą į pasaulį mes kalbame taip atvirai, o apie išėjimą dažniausiai taip nedrąsiai? Laukdami kūdikio domimės viskuo: kaip jis vystosi, kaip vyks gimdymas, kokių daiktų reikės, kaip pasiruošti namus, kaip jį pasitikti. Mes mokomės, klausiame, planuojame, ir nors nežinomybės ten taip pat labai daug, kažkaip leidžiame sau ją tyrinėti. O kai kalba pasisuka apie gyvenimo pabaigą, dažnai net nežinome, nuo ko pradėti. Ką žmogus norėtų vilkėti? Kaip norėtų būti palydėtas? Kokios tradicijos jam artimos? Ką apskritai reiškia orus atsisveikinimas? Ir ar galime apie visa tai pasikalbėti dar tada, kai niekas nespaudžia, kai neskauda, kai tiesiog sėdime prie arbatos puodelio ir turime laiko vieni kitus išgirsti?
Žinoma, puikiai suprantu, kad ne visi nori apie tai kalbėti. Ir tikrai nemanau, kad kiekvienas žmogus privalo susidraugauti su mintimi apie savo laikinumą. Vieniems ramybę suteikia tikėjimas, kitiems – mokslas, tretiems – galimybė apie tai tiesiog negalvoti. Man pačiai tikėjimas yra labai svarbi gyvenimo dalis, tačiau net ir tikėdama, kad žmogus yra daugiau nei jo kūnas, kad Dievas yra Meilė ir kad mūsų egzistencija galbūt nesibaigia paskutiniu įkvėpimu, aš vis tiek turiu daugybę klausimų. Kartais net atrodo, kad kuo labiau artėju prie Dievo, tuo mažiau noriu apsimesti, jog suprantu Jo sumanymus. Ir gal tai nėra blogai. Gal tikėjimas nebūtinai reiškia turėti visus atsakymus. Gal kartais jis reiškia išmokti gyventi ir su klausimais.
Per gyvenimą teko sutikti žmonių, išgyvenančių labai skaudžias netektis, ir būtent šie susitikimai kažkada atvedė mane prie pirmosios „Baltos Drobulės“ minties. Ypač sunku būdavo susidūrus su vaikų netektimis, nes ten mano įprastas noras viską suprasti ir kažkaip paaiškinti visiškai subyrėdavo. Kaip paaiškinti mamai, kodėl jos vaikas išėjo? Kaip pasakyti „gera, kad buvo“, kai jai skauda, kad dar tiek daug nebuvo? Ir apskritai, kas suteikė mums teisę manyti, kad kiekvienam skausmui privalome rasti paaiškinimą? Ilgainiui pradėjau suprasti, kad galbūt viena didžiausių pagarbos kitam žmogui formų yra nebandyti jo skausmo sutalpinti į savo supratimą. Leisti jam būti tokiam, koks jis yra. Ir būti šalia, jeigu esi reikalingas.
Man atrodo, kad būtent čia slypi ir mano asmeninė pamoka. Visą gyvenimą buvau linkusi veikti, ieškoti sprendimų, prisiimti atsakomybę, kartais net už tai, kas iš tiesų nuo manęs nepriklauso. Esu mama, esu kūrėja, esu žmogus, kuriam rūpestis kitais yra gana natūralus būdas gyventi. Bet pastarieji metai mane daug ko mokė apie ribas. Apie tai, kad ne visus galime išgelbėti, ne viską galime sutaisyti ir ne kiekvienas sunkumas yra užduotis, kurią privalome išspręsti. Kartais didžiausias darbas yra tiesiog išbūti. Priimti, kad nežinai. Priimti, kad negali. Ir vis tiek neprarasti meilės.
Gal todėl šiandien į „Baltą Drobulę“ žiūriu kiek kitaip nei tada, kai pirmą kartą ją sugalvojau. Anksčiau norėjosi sukurti visą švelnaus atsisveikinimo pasaulį – nuo mažų vytelių lopšelių iki drobulių, nuo tradicijų iki pačių įvairiausių rūpesčio formų. Ir tame buvo daug nuoširdaus noro padėti, bet šiandien suprantu, kad man nebūtina aprėpti visko. Turiu beveik dešimtmetį patirties kuriant lininius drabužius, pažįstu audinį, suprantu jo galimybes, žinau, kaip gimsta suknelė ir kiek daug gali reikšti apgalvotos detalės. Tad galbūt mano vieta šiame didžiuliame klausime yra visai maža ir labai konkreti – sukurti gražią lininę suknelę moteriai, kurią artimieji palydi į paskutinę kelionę.
Ir man norisi, kad tai būtų tikra suknelė. Ne kažkoks simbolinis drabužis, kuris labiau primintų mirtį nei žmogų, o graži, laisva, švelniai krintanti suknelė, kurią moteris galbūt būtų mielai vilkėjusi ir gyvendama. Su apgalvotu užsegimu nugaroje, kad ją būtų lengviau aprengti, su natūraliu audiniu, su spalvomis, kurios neapsiriboja vien balta ar juoda. Juk kiekviena moteris turėjo savo skonį, savo charakterį, savo mėgstamas spalvas, savo gyvenimą. Viena buvo labai romantiška, kita praktiška, trečia visą gyvenimą mėgo tamsiai mėlyną, o ketvirta niekada nesirengdavo juodai. Ir man atrodo, kad paskutinis atsisveikinimas neturėtų ištrinti to, kuo žmogus buvo.
Kartais pagalvoju, kad galbūt mes per daug bijome mirties ir per mažai kalbame apie gyvenimą būtent dėl to, kad šiuos du dalykus bandome atskirti. Tarsi vienas būtų gražus, šviesus ir vertas mūsų dėmesio, o kitas – kažkas, ką reikia paslėpti, atidėti, perduoti specialistams ir kuo greičiau pamiršti. Bet juk mūsų gyvenimai nėra sudaryti vien iš gražių dalykų. Juose yra ir ligos, ir senatvė, ir išsiskyrimai, ir praradimai, ir visos tos patirtys, kurių niekas nesirenka, bet kurios vis tiek tampa mūsų istorijos dalimi. Ir galbūt brandesnis santykis su gyvenimu prasideda tada, kai nustojame reikalauti, kad jis būtų tik toks, kokio norime.
Tai nereiškia, kad turime nustoti bijoti ar liūdėti. Aš pati nenoriu atsisveikinti su žmonėmis, kuriuos myliu. Nenoriu įsivaizduoti gyvenimo be jų, nenoriu praleisti svarbių akimirkų, nenoriu, kad laikas bėgtų taip greitai. Ir, tiesą sakant, kartais visai norėčiau, kad jis bent trumpam sustotų.. Bet galbūt suvokimas, kad viskas yra laikina, gali mus ne tik gąsdinti, bet ir mokyti labiau būti čia. Ne kada nors, kai baigsime darbus, užauginsime vaikus, uždirbsime pakankamai pinigų ar pagaliau susitvarkysime gyvenimą, o dabar. Kol dar galime paskambinti, apkabinti, atsiprašyti, atleisti, pasakyti, kad mylime.
Nežinau, ar šis projektas mane ko nors išmokys apie mirtį. Galbūt išmoksiu daugiau apie mūsų lietuviškas atsisveikinimo tradicijas, apie tai, kaip skirtingos kultūros palydi savo artimuosius, apie lino vietą žmogaus gyvenime ir apie mažus dalykus, kurie sunkiausiomis akimirkomis tampa labai svarbūs. Gal sutiksiu žmonių, kurie pasidalins savo patirtimi, savo klausimais, savo supratimu. O gal galiausiai dar aiškiau suvoksiu, kiek daug nežinau. Bet man norisi į šią temą eiti ne su iš anksto paruoštais atsakymais, o su atvira širdimi ir noru mokytis.
Ir jeigu „Balta Drobulė“ padės bent keliems žmonėms apie atsisveikinimą pasikalbėti šiek tiek ramiau, jeigu kažkam bus lengviau išrinkti paskutinį drabužį mylimai moteriai, jeigu kažkas čia atras mintį, kurią norės parsinešti į savo gyvenimą, man atrodys, kad šis mažas projektas jau turi prasmę.
Visą gyvenimą kažkur skubu, kažko mokausi, kažką kuriu, kažko ieškau. Kartais atrodo, kad jau beveik supratau, o tada gyvenimas ima ir vėl viską sumaišo. Kažkada juokavau, kad turbūt nėra tokio egzamino, po kurio kas nors pasakytų: „Sėsk, dešimt. Išlaikei. Gali eit.“ O jeigu ir būtų, vis tiek norėtųsi paklausti – kur eit? :)
Gal todėl man tokie artimi žodžiai „Pakeliuj Namo“. Juose yra kažkas, kas leidžia ir nežinoti, ir tikėti. Būti žmogumi, kuriam kartais labai baisu, bet kuris vis tiek nori pasitikėti, kad šiame didžiuliame gyvenimo slėpinyje yra daugiau meilės, nei mes sugebame suprasti.
Tad štai kodėl.
Ne todėl, kad moku mirtį. Jos vis dar nemoku.
Bet noriu mokytis apie ją kalbėti. Noriu suprasti, kodėl jos taip bijome, kaip ji keičia mūsų santykį su gyvenimu, ką apie ją žinojo mūsų protėviai ir ko galbūt esame pamiršę paklausti. Noriu išmokti būti šalia nežinomybės, nebūtinai bandydama ją išspręsti.
Ir kol mokausi, noriu daryti tai, ką moku geriausiai – kurti iš lino. Su pagarba gyvenimui, kurį žmogus nugyveno, ir meile, kuri pasilieka tiems, kurie jį išlydi.
Pakeliuj Namo. Lino išmintim.
Su meile, Vaida
