Naudinga žinoti — Laidotuvės RSS



Naudinga žinoti mirus artimajam

Mirus artimajam: Žmogui mirus namuose, mirusiojo kūno negalima liesti, kol mirties nekonstatuos medikai arba, jei mirtis įvyko viešoje vietoje – policijos pareigūnai. Mirties faktą nustato: greitosios medicinos pagalbos slaugos specialistai (visą parą); kitas slaugos specialistas, tiesiogiai atlikęs mirusio asmens sveikatos priežiūrą nesant gydytojo (jo darbo metu); šeimos gydytojas (jo darbo metu), jei prižiūrėjo ligonį paskutinėmis jo gyvenimo dienomis; gydytojas-teismo medicinos ekspertas (jei žmogus miršta viešoje vietoje, arba mirtis smurtinė). Medicininę pažymą, liudijančią mirties faktą, išduoda pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikęs gydytojas (jo nesant – kitas gydytojas). Su medicinine pažyma, liudijančią mirties faktą, reikia kreiptis dėl mirusiojo asmens išregistravimo ir mirties liudijimo išrašymo: mieste – į savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrių, kaime – į seniūniją. Namuose mirusiojo kūnas į teritorinę lavoninę...

Skaityti toliau



Kuo reikia pasirūpinti mirus artimam žmogui

Mirus žmogui, elgesio principai visada tie patys. Jei žmogus mirė namuose, reikia kviesti medicinos pagalbą, kuri tai patvirtintų, jei ligoninėje, medikai tai atlieka iš karto. Žmogui mirus viešoje vietoje, kviečiama policija, kuri mirties netvirtina, bet tam kviečia medicinos ekspertus. Vėliau velionis vežamas į ligoninės morgą ar specialią, saugojimui skirtą vietą. Specialistai paprastai atvyksta kuo įmanoma greičiau. Kūnas į ligoninės morgą turi patekti per 2 valandas nuo mirties fakto nustatymo. Už jo buvimą morge moka ligonių kasos, kūnas ten gali būti ne ilgiau nei 4 paras. Mirties faktą tvirtina gydytojas, išrašantis mirties faktą liudijančią medicininę pažymą. Su šia pažyma artimieji arba įmonė gali kreiptis dėl pašalpos ir mirties liudijimo. Didžiuosiuose miestuose tai galima padaryti metrikacijos skyriuose, kurie išduoda tiek mirties, tiek gimimo...

Skaityti toliau



Keletas senovės lietuvių laidojimo tradicijų

Akmens amžiaus žmonės mirusius į kapo duobę guldydavo ant šono, palenktomis kojomis. Taip miega kūdikiai. Gal tuo būdavo imituojamas žmogaus grįžimas į Žemės motinos įsčias? Laidota arti namų, taigi ir po mirties velionis tarsi dalyvaudavo bendruomenės gyvenime, – pasakoja etnologas Liubartas Klimka. Kaime nebuvo giežto papročio juodai rengtis, nes žmonės paprasčiausiai to neišgalėjo. Išeiginiai drabužiai buvo siuvami ilgam laikui ir naudojami visiems svarbiems atvejams. Su laiku, žinoma, tos juodos per laidotuves atsirasdavo vis daugiau, moterys pradėjo rištis juodas skaras, – pasakoja tautinio kostiumo tyrinėtoja Teresė Jurkuvienė. Deginimo paprotys išnyko Lietuvoje plintant krikščionybei, tačiau iki pat XIX a. per Vėlines, tęsiant prosenovines tradicijas, kapinėse degė laužai. Pasak etnologo Liubarto Klimkos, juose būdavo sudeginami seni antkapiniai kryžiai, kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo...

Skaityti toliau