Sveikiname – būdamas žmogumi, žinote, kad teks mirti. Būtent todėl, kad su tuo susitaikytumėte, išmokote kai kurių įspūdingų kultūrinių ir psichologinių technikų. Mirtis turi negerą šlovę. Niekada nelaukiamas svečias, visad atvykstantis per anksti, bijomas ir nekenčiamas: „paskutinis priešas“, Biblijos žodžiais tariant. Bet keletas poetų ir filosofų per visą istoriją teigė, kad be mirties būtume pasimetę. Tai jos perspektyva kelia mus iš lovos ir įkvepia didiems darbams. Vis daugiau įrodymų iš socialinės sociologijos srities rodo, kad tie mąstytojai buvo teisūs. Žmonės gali svajoti apie civilizaciją be mirties, tačiau be jos vargu ar civilizacija būtų iš viso. Istorija prasideda nuo mirties suvokimo. Kaip visi gyvi sutvėrimai, stengiamės išlikti. Tačiau, skirtingai, nei kiti sutvėrimai – bent jau kiek žinome – gyvename žinodami, kad...
Bronnie Ware yra australė, be kitų darbų, kelerius metus užsiėmusi paliatyviąja slauga – ji rūpinosi žmonėmis paskutiniuosius 3–4 jų gyvenimo mėnesius. Moteris aprašydavo savo patirtį tinklaraštyje „Inspiration and Chai“. Šis projektas sulaukė tiek dėmesio, jog slaugė parašė knygą, pavadintą „5 dalykai, kurių labiausiai gailimasi prieš mirtį“. Knyga buvo išleista 27 kalbomis ir tapo bestseleriu, o Br. Ware dabar dirba lektore ir savo seminarais įkvepia milijonus žmonių visame pasaulyje. Autorės teigimu, buvo visai nesunku susisteminti dalykus, kurių labiausiai gailisi žmonės. Anot jos, prieš mirtį daugelis pacientų pasikeičia – jie geba labai aiškiai atskirti, kas jų gyvenime buvo gera, o ką – jei tik būtų įmanoma – jie norėtų pakeisti. 1. „Norėčiau būti turėjęs drąsos gyventi savo gyvenimą, o ne tokį, kokio...
Šimtmečiais mirtis buvo laikoma neišvengiama gyvenimo ciklo dalimi. Priklausomai nuo religijos, kurią išpažino mirusiojo artimieji, ji tapdavo tašku arba daugtaškiu žmogaus gyvenime. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais šis natūralus procesas tampa vis sopesne tema. Kalbėti apie mirtį – tiesiog nemandagu. Žmonės vis dažniau ne miršta, o kažkur išeina, nors per Vėlines vorelėmis skubame į kapines uždegti žvakelių, lyg tiksliai žinotume, kur. Mes sakome užgeso gyvybė, amerikiečiai vis dažniau mini „passed on“ – t.y. nuėjo tolyn. Jonathanas Jongas, „Koventrio universiteto mokslininkas sako, kad tai, jog nenorime kalbėti apie mirtį, nebūtinai reiškia, jog jos bijome. „Tyrimai rodo, kad žmonės labiau baiminasi ne savo pačių, o artimųjų mirties. Be to, mes labiau bijome ne to, kad baigiasi gyvenimas, o mirimo proceso – skausmo ir vienatvės....
Labai svarbu apie savo skausmą šnekėti – tiek suaugusiems, tiek vaikams. O jei neišeina kalbėti – ieškoti, kas padėtų tai padaryti. Gedėti galima ne vien liūdnai. Yra tautų, kurios savo ilgesį išlieja dainuodamos ir plodamos. Vieni dega savo mirusiems žvakeles, kiti leidžia į orą širdelės formos balionus, treti rašo ir degina artimiesiems parašytus laiškus. Kai kurios šeimos susikuria savo ritualus, pavyzdžiui, per mirusio tėčio gimtadienį valgo karštą šokoladą ir taip jį prisimena. Vaikai, nepaisant jų amžiaus, turėtų dalyvauti tokiuose ritualuose lygiomis teisėmis su suaugusiais. Tėvams kartais kyla pagunda apsaugoti vaiką nuo skausmo ar skausmingų prisiminimų, tačiau žiūrint iš viso gyvenimo perspektyvos, vaikams geriau būti informuotiems ir dalyvauti su mirtimi susijusiuose ritualuose, neišskiriant nė laidotuvių. Jei būsite su vaiku atviri, padėsite...
Suvokimas, kad žmogaus būtis yra labai trapi, leidžia teisingai susidėlioti gyvenimiškus prioritetus. Daugelis psichologinių žmogaus problemų kyla iš mirties baimės. Susitaikius su mirtimi, tampa lengviau gyventi. Tanatoterapija – mirties prisijaukinimo terapija, atpalaiduojanti ir atmerktomis akimis žiūrinti į pasaulį ir žmogaus gyvenimą. Protėvių pagerbimo kultas giliai įsišaknijęs Lietuvoje, gal net per dažnai gyvieji trikdo išėjusių ramybę, kapines paversdami mauzoliejais ir gėlių darželiais. Paradoksas: kuo dažniau lankomi kapai, tuo mažiau galvojama ir kalbama apie mirtį ir jos nuolatinį buvimą greta mūsų. Apie mirtį kalbėti nėra populiaru, ši mintis kelia baimę, nerimą, o mes, šiuolaikiški žmonės, linkę viską daryti, kad nejaustume sunkių, negatyvių jausmų. Egzistencinis mirties baimės jausmas liečia ne tik senyvus ar ligotus žmones, mirties baimę išgyvena vaikai ir brandūs žmonės. Anksčiau buvo dvi...
