Bronnie Ware yra australė, be kitų darbų, kelerius metus užsiėmusi paliatyviąja slauga – ji rūpinosi žmonėmis paskutiniuosius 3–4 jų gyvenimo mėnesius. Moteris aprašydavo savo patirtį tinklaraštyje „Inspiration and Chai“. Šis projektas sulaukė tiek dėmesio, jog slaugė parašė knygą, pavadintą „5 dalykai, kurių labiausiai gailimasi prieš mirtį“. Knyga buvo išleista 27 kalbomis ir tapo bestseleriu, o Br. Ware dabar dirba lektore ir savo seminarais įkvepia milijonus žmonių visame pasaulyje.
Autorės teigimu, buvo visai nesunku susisteminti dalykus, kurių labiausiai gailisi žmonės. Anot jos, prieš mirtį daugelis pacientų pasikeičia – jie geba labai aiškiai atskirti, kas jų gyvenime buvo gera, o ką – jei tik būtų įmanoma – jie norėtų pakeisti.
1. „Norėčiau būti turėjęs drąsos gyventi savo gyvenimą, o ne tokį, kokio iš manęs tikėjosi kiti“...
Tai dažniausias apgailestavimas. Kai žmonės suvokia, kad jų gyvenimas beveik baigėsi, kai jie atsigręžia atgal, tada tik pamato, kiek svajonių buvo neįgyvendinta. Dauguma jų prisipažino neįgyvendinę nė pusės savo planų bei norų, o dabar turi atsisveikinti su gyvenimu žinodami, kad taip įvyko dėl jų pačių kaltės, dėl sprendimų, kuriuos jie padarė arba kurių nepadarė...
2. „O, kad nebūčiau tiek dirbęs...“
Visi vyrai apgailestavo praleidę tiek daug laiko siekdami karjeros, kuri prieš mirtį visiškai nebeatrodė svarbi.
Apie tai kalbėjo absoliučiai visi vyrai pacientai, kuriuos Br. Ware teko slaugyti. Jie ilgėjosi savo atžalų vaikystės ir paauglystės, mylimųjų partnerystės – to, ką daug dirbdami paaukojo...
3. „O kad būčiau turėjęs drąsos išsakyti savo nuomonę“...
Daug žmonių slopina savo jausmus, kad tik taikiai sugyventų su aplinkiniais. To pasekmė – jie nugyvena nevisavertį gyvenimą ir niekada nebūna tokie, kokie yra iš tikrųjų norėtų būti. Žmonės prieš mirtį gailisi, kad neišsakė, kas jiems išties patiko, o kas nepatiko, kaip apskritai jie jautėsi... Br. Ware teigimu, nemažai sudėtingų ligų galėjo sukelti būtent tų užgniaužtų įvairialypių jausmų, daugiausia – pagiežos, nepasitenkinimo, nepilnavertiškumo – rezultatas.
4. „O kad būčiau palaikęs ryšius su draugais“...
Žmonės nesupranta ištikimų draugų svarbos savo gyvenime, kol neatsėlina mirtis. Daugelis taip užsiėmę savo gyvenimais, kad net nepastebi, kaip, bėgant metams, praranda labai gerus draugus. O prieš mirtį jų ilgisi visi. Deja, tuomet jau ne visada būna įmanoma atkurti prarastus ryšius – vieni draugai būna pernelyg nutolę, antri jau mirę arba irgi sunkiai pasiligoję, tretiems surasti ar susigrąžinti nebeužtenka jėgų ir laiko...
5. „Gaila, kad neleidau sau būti laimingesniam“...
Dauguma žmonių iki gyvenimo pabaigos nesuvokia, kad laimė – tai asmeninis, sąmoningas pasirinkimas. Kodėl aš neleidau sau būti laimingu - tai taip pat neįtikėtinai dažnas priešmirtinis apgailestavimas.
Žmonės gyvena užstrigę senuose elgesio modeliuose ir įpročiuose, o baimė ką nors keisti tarsi verčia nuolat apsimetinėti – tiek prieš kitus, tiek prieš save, esą ir taip viskas gerai. Gulint mirties patale tampa nebesvarbu, ką kiti pagalvos apie jus, jūsų poelgius ar sprendimus, tad mirštantieji bent jau dėl to jaučiasi laimingi, atsipalaidavę ir pagaliau gali nevaržomai šypsotis paskutinėmis gyvenimo akimirkomis...
Paruošta alfa.lt