Gyvenu, nes mirsiu
Sveikiname – būdamas žmogumi, žinote, kad teks mirti. Būtent todėl, kad su tuo susitaikytumėte, išmokote kai kurių įspūdingų kultūrinių ir psichologinių technikų. Mirtis turi negerą šlovę. Niekada nelaukiamas svečias, visad atvykstantis per anksti, bijomas ir nekenčiamas: „paskutinis priešas“, Biblijos žodžiais tariant. Bet keletas poetų ir filosofų per visą istoriją teigė, kad be mirties būtume pasimetę. Tai jos perspektyva kelia mus iš lovos ir įkvepia didiems darbams. Vis daugiau įrodymų iš socialinės sociologijos srities rodo, kad tie mąstytojai buvo teisūs. Žmonės gali svajoti apie civilizaciją be mirties, tačiau be jos vargu ar civilizacija būtų iš viso. Istorija prasideda nuo mirties suvokimo. Kaip visi gyvi sutvėrimai, stengiamės išlikti. Tačiau, skirtingai, nei kiti sutvėrimai – bent jau kiek žinome – gyvename žinodami, kad...