Kodėl linas?

Nežinau, ar kada nors esate stovėję žydinčiame linų lauke, bet jeigu taip, turbūt prisimenate tą keistą jausmą, kai atrodo, kad žemė trumpam susikeitė vietomis su dangumi. Tie maži, švelniai mėlyni žiedeliai, kurie prasiskleidžia vos trumpam, man visada atrodė kažkuo ypatingi. Gal dėl savo trapumo, gal dėl to, kad niekada nesistengia būti įspūdingesni, nei yra. O gal dėl to, kad jau daugybę metų dirbu su linu ir vis dar randu priežasčių juo stebėtis. Ir nors šiandien linas dažniausiai pristatomas kaip natūralus, tvarus, kvėpuojantis audinys, man atrodo, kad visa tai tėra labai nedidelė jo istorijos dalis.

Su linu gyvenu jau beveik dešimtmetį. Per tą laiką teko jį pažinti iš visų pusių – nuo gražiausių jo savybių iki tų, kurios žmonėms kartais visai nepatinka. Jis glamžosi, kartais atrodo kiek šiurkštokas, reikalauja tam tikro supratimo, o jeigu labai norisi, kad drabužis visą dieną atrodytų taip, lyg ką tik būtų nuimtas nuo pakabos, linas turbūt nebus geriausias pasirinkimas. Bet man kaip tik ir patinka tas jo tikrumas. Jis nesistengia apsimesti tuo, kuo nėra. Ir kartais pagalvoju, kad mums, žmonėms, iš lino būtų visai neblogai šio to pasimokyti.

Nuo pirmojo vystyklėlio iki paskutinės drobulės

Lietuvoje linas ilgą laiką buvo neatsiejama gyvenimo dalis. Jį augino, rovė, mirkė, džiovino, mynė, brukavo, šukavo, verpė, audė, ir už kiekvieno audinio slypėjo ne tik labai daug darbo, bet ir ištisas žmogaus gyvenimas. Lininiai marškiniai, staltiesės, rankšluosčiai, kraičio audiniai, vystyklai ir drobulės – šiandien visa tai galime pamatyti muziejuose, tačiau mūsų proseneliams tai buvo tiesiog kasdienybė. Linas lydėjo žmogų per svarbiausius gyvenimo virsmus, ir man visada buvo įdomu, kad tas pats augalas galėjo būti šalia tiek žmogui ateinant į pasaulį, tiek jį paliekant.

Žinoma, nenoriu romantizuoti praeities, nes mūsų protėvių gyvenimas tikrai nebuvo vien žydintys linų laukai ir gražiai austos drobulės. Tai buvo sunkus darbas, ligos, netektys, nepriteklius, ir mirtis, ko gero, buvo kur kas labiau matoma kasdienybės dalis nei šiandien. Bet gal būtent todėl jie turėjo ir kitokį santykį su ja? Nežinau. Mes šiandien turime nepalyginamai daugiau galimybių pratęsti gyvenimą, palengvinti skausmą, pasirūpinti žmogumi, tačiau kartais atrodo, kad pačią mirtį vis labiau stengiamės išstumti iš savo akiračio. Tarsi ji būtų kažkokia klaida, kurią anksčiau ar vėliau mokslas turėtų ištaisyti.

O ji vis tiek yra. Ir kažkaip turime su tuo gyventi.

Apie tai, ko neišmokau

Esu kažkada parašiusi, kad daugiau nusimanau apie gyvenimą nei apie mirtį. Ir, tiesą sakant, net dėl to pirmojo nesu visiškai tikra. Kuo ilgiau gyvenu, tuo dažniau pagaunu save galvojančią, kad labai daug dalykų, kuriuos anksčiau laikiau savaime suprantamais, iš tiesų yra kur kas sudėtingesni. Meilė, tikėjimas, santykiai, atleidimas, paleidimas... Atrodo, visą gyvenimą mokomės, kartais net išmokstame vieną ar kitą pamoką, o tada gyvenimas ima ir pateikia visai kitokį egzaminą.

Su netektimis susidūriau ne vieną kartą, ir būtent per jas gimė pirmoji „Baltos drobulės“ mintis. Tuo metu norėjosi kažkaip padėti žmonėms, kuriems skauda, nors pati puikiai supratau, kad nieko negaliu pataisyti. Ypač tada, kai kalbame apie vaikų netektis. Iki šiol nežinau, ką reikėtų pasakyti mamai, kuri turi atsisveikinti su savo vaiku. Ar apskritai egzistuoja tokie žodžiai? Kadaise bandžiau ieškoti prasmės netektyse, suprasti, kodėl vieni gyvenimai trunka devyniasdešimt metų, o kiti vos kelias dienas. Ir kuo daugiau ieškojau, tuo aiškiau supratau, kad ne į visus klausimus gausiu atsakymus. Bent jau ne šiame gyvenime.

Man atrodo, kad viena sunkiausių pamokų yra išmokti būti šalia žmogaus, kurio skausmo negali panaikinti. Mes taip įpratę spręsti problemas, kažką daryti, taisyti, gelbėti, kad kartais tiesiog nemokame pabūti su tuo, ko išspręsti neįmanoma. O gal ir nereikia? Gal kartais pakanka šalia esančio žmogaus, jo rankos, tylos, paprasto rūpesčio. Ir galbūt būtent iš šio suvokimo, o ne iš kažkokio didelio verslo sumanymo, gimė noras kurti tai, kas galėtų bent truputį palengvinti paskutinio atsisveikinimo rūpesčius.

Bet kodėl vis dėlto linas?

Galėčiau čia surašyti visą sąrašą jo gerųjų savybių. Linas yra natūralus augalinis pluoštas, tvirtas, laidus orui, ilgaamžis, o tinkamai pagamintas ir prižiūrimas ilgainiui tampa vis minkštesnis. Jo gamyba gali turėti tam tikrų aplinkosauginių pranašumų, ypač kai kalbame apie Europoje auginamus linus, tačiau nenorėčiau sakyti, kad kiekvienas lininis gaminys automatiškai yra tvarus vien todėl, kad pagamintas iš lino. Per daugelį metų tekstilės versle išmokau, kad tarp gražių teiginių ir tikrosios gamybos grandinės kartais yra nemažas atstumas. Svarbu, kaip augalas užaugintas, kaip išgautas pluoštas, kur audinys austas, kuo dažytas, kaip pasiūtas ir kas nutinka jam vėliau.

Bet jeigu kalbėtume apie ritualinius drabužius, man svarbi dar viena lino savybė – jis yra augalinės kilmės, biologiškai skaidus pluoštas, nors galutinio gaminio suirimas priklauso ir nuo dažų, siūlų, sagų bei kitų naudojamų medžiagų, taip pat nuo aplinkos sąlygų. Todėl kurdama „Baltos drobulės“ sukneles noriu kiek įmanoma atsakingiau apgalvoti ne tik patį audinį, bet ir visas mažas detales. Juk būtų keista kalbėti apie sugrįžimą į gamtą, o pačiame drabužyje palikti tai, kas su šia mintimi visai nedera.

Vis dėlto tikroji priežastis, kodėl renkuosi liną, yra šiek tiek asmeniškesnė. Aš tiesiog juo pasitikiu. Žinau, kaip jis krinta, kaip juda, kaip jaučiasi prisilietus, kaip iš jo galima sukurti labai paprastą, bet kartu nepaprastai gražų drabužį. Ir man norisi, kad paskutinei kelionei skirta suknelė būtų būtent tokia – ne primenanti kostiumą, ne pernelyg puošni, ne bandanti kažką paslėpti, o tiesiog graži suknelė, kurią moteris galbūt mielai būtų vilkėjusi ir gyvendama.

Todėl pasirinkau vieną laisvą, ilgą, švelniai krintantį siluetą, kurį siūsime kelių spalvų. Nenoriu didžiulės kolekcijos, kurioje žmogui ir taip sunkią akimirką reikėtų rinktis iš dešimčių modelių. Norisi paprastumo, bet ne abejingumo detalėms. Nugaroje numatytas užsegimas, kad suknelę būtų lengviau aprengti, o pats drabužis būtų patogus tiems, kurie rūpinasi paskutiniu žmogaus paruošimu. Man atrodo, kad tokiose situacijose grožis ir praktiškumas neturėtų prieštarauti vienas kitam.

Ir dar vienas dalykas. Nenoriu, kad visos paskutinės suknelės būtinai būtų baltos ar juodos. Juk moterys, kurias išlydime, turėjo savo mėgstamas spalvas, savo charakterį, savo istorijas. Viena visą gyvenimą mėgo tamsiai mėlyną, kita žalią, trečia niekada nebūtų apsivilkusi juodos. Kodėl turėtume visa tai pamiršti paskutinę dieną? Galbūt spalva irgi gali būti mažas prisiminimas apie žmogų, kuris buvo.

Apie gamtą ir mūsų norą viską suprasti

Nežinau, ar linas iš tiesų turi kokios nors išminties. Greičiausiai tai tiesiog mano pačios noras ją ten įžvelgti. :) Bet gamta man visada buvo viena geriausių mokytojų. Joje nuolat kažkas gimsta, auga, žydi, bręsta, nyksta, ir visa tai vyksta be mūsų leidimo ar pritarimo. Medis neklausia, ar jau tinkamas laikas numesti lapus, o linų žiedai nesistengia žydėti ilgiau vien todėl, kad mums jie gražūs.

Žinoma, kai kalbame apie žmogaus netektį, tokie palyginimai tampa labai trapūs. Nenorėčiau niekam sakyti, kad mirtis yra natūrali, todėl turėtų būti lengva ją priimti. Ji gali būti natūrali gyvenimo dalis ir kartu atrodyti visiškai nepakeliama. Mes juk ne tik gamtos dalis, bet ir žmonės, kurie prisiriša, myli, ilgisi, kuria bendrus gyvenimus, planuoja ateitį. Ir kai kažko netenkame, netenkame ne tik žmogaus buvimo, bet ir visų tų mažų ateičių, kurios jau nebeįvyks.

Tačiau man asmeniškai gamta kartais padeda bent truputį susitaikyti su nežinojimu. Ne todėl, kad joje randu visus atsakymus, o todėl, kad ji primena, jog pasaulis yra gerokai didesnis už mano gebėjimą jį suprasti. Ir galbūt ne viską šiame gyvenime turime suprasti iki galo. Gal kartais užtenka pasitikėti, kad yra dalykų, kurių dar nematome, ir toliau daryti tai, ką galime padaryti čia, šiandien.

Pakeliuj Namo. Lino išmintim.

Kai pradėjau iš naujo galvoti apie „Baltą drobulę“, supratau, kad nebenoriu kurti viso atsisveikinimo paslaugų pasaulio. Nenoriu žadėti žmonėms, kad palengvinsiu jų skausmą ar padėsiu atrasti prasmę ten, kur jie galbūt jos visai nemato. Tai būtų per didelis pažadas, ir, tiesą sakant, ne mano vieta jį duoti.

Bet yra vienas dalykas, kurį tikrai moku ir kuriuo tikiu. Moku kurti lininius drabužius. Žinau, kiek daug gali reikšti geras audinys, apgalvotas siluetas, kruopščiai pasiūta siūlė ir žmogaus rankų darbas. Ir jeigu šiuos dalykus galiu panaudoti tam, kad paskutinis atsisveikinimas būtų bent kiek švelnesnis, man atrodo, kad tai jau yra prasminga.

Galbūt „Balta drobulė“ ir yra būtent apie tai. Ne apie mirtį, kurios vis dar nesuprantu, o apie gyvenimą, kurį mokausi vis labiau branginti. Apie moteris, kurios gyveno, mylėjo, augino vaikus, kūrė namus, juokėsi, pyko, klydo, atleido, turėjo savo mėgstamas sukneles ir savo mažus kasdienius ritualus. Apie kiekvieną skirtingą gyvenimo istoriją, kuri verta pagarbos iki pat paskutinės akimirkos.

Ir apie mūsų, pasiliekančiųjų, galimybę dar kartą pasirūpinti.

Nežinau, kur tiksliai yra tie Namai, į kuriuos visi esame pakeliui. Bet man gražu galvoti, kad kelionėje mus gali lydėti tai, kas tikra. O linas, bent jau mano gyvenime, visada buvo vienas iš tokių dalykų.

Su meile, Vaida