KELETAS SENOVĖS LIETUVIŲ LAIDOJIMO PAPROČIŲ

Akmens amžiaus žmonės mirusius į kapo duobę guldydavo ant šono, palenktomis kojomis. Taip miega kūdikiai. Gal tuo būdavo imituojamas žmogaus grįžimas į Žemės motinos įsčias? Laidota arti namų, taigi ir po mirties velionis tarsi dalyvaudavo bendruomenės gyvenime, – pasakoja etnologas Liubartas Klimka.

Kaime nebuvo giežto papročio juodai rengtis, nes žmonės paprasčiausiai to neišgalėjo. Išeiginiai drabužiai buvo siuvami ilgam laikui ir naudojami visiems svarbiems atvejams. Su laiku, žinoma, tos juodos per laidotuves atsirasdavo vis daugiau, moterys pradėjo rištis juodas skaras, – pasakoja tautinio kostiumo tyrinėtoja Teresė Jurkuvienė.

Deginimo paprotys išnyko Lietuvoje plintant krikščionybei, tačiau iki pat XIX a. per Vėlines, tęsiant prosenovines tradicijas, kapinėse degė laužai. Pasak etnologo Liubarto Klimkos, juose būdavo sudeginami seni antkapiniai kryžiai, kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų giminaičius, kaimynus. Kalbėdavo apie jų būdą, gyvenimą, nuveiktus darbus, net ir juokingus nutikimus.