Apie mirties prasmę


Ar žmogaus baigtinumas laike, baigtinė jo gyvenimo trukmė, neišvengiama mirtis, gali padaryti gyvenimą beprasmį?

Dažnai girdime, kad mirtis verčia abejoti viso gyvenimo prasme, kad viskas beprasmiška, nes viską sunaikins mirtis. Ar mirtis iš tiesų gali panaikinti mūsų gyvenimo prasmingumą? Anaiptol. Būdami nemirtingi, bet kokį veiksmą ramia širdimi galėtume nukelti į begalinę ateitį, mums nerūpėtų jį atlikti kaip tik dabar, o ne rytoj ar poryt, po metų ar dešimties. Tačiau mirtis, neperžengiama kiekvieno iš mūsų ateities riba, apkarpanti mūsų galimybes, verčia išnaudoti gyvenimo laiką, nepraleisti vienkartinių progų, kurių „baigtinė“ suma galiausiai sudaro visą gyvenimą. Taigi baigtinumas, laikinumas – ne tik esminis žmogaus gyvenimo požymis, bet ir to gyvenimo prasmės pagrindas. 

Įsivaizduokite, kad sklaidote savo biografijos lapus ir kaip tik atsivertėte skyrių, pasakojantį apie dabartinę gyvenimo atkarpą; dabar jums suteikta stebuklinga galia nuspręsti, kas vyks kitame skyriuje. Tokio masto atsakomybė tenka žmogui kiekvieną gyvenimo akimirką: atsakomybė už tai, kokia bus kita jo valanda, kita diena.

Pradžioje gyvenimas tėra gryna substancija, kurios jis ilgainiui vis labiau netenka, vis labiau virsdamas funkcija, o pabaigoje gyvenimą sudaro tai, ką žmogus atliko, patyrė ir iškentė. Žmogaus gyvenimas kažkiek primena radžio „gyvenimą“, kurio „trukmė“ irgi ribota, nes atomai skyla, materija vis labiau virsta energija, o ši išspinduliuojama, niekada negrįžta atgal ir neatvirsta į materiją. Atomų skilimo procesas negrįžtamas, „kryptingas‘, taigi radis vis labiau netenka pradinės substancijos. Ir žmogaus gyvenimas vis labiau praranda pradinį materialumą, kol galiausiai tampa gryna forma.

Žmogus panašus į skulptorių, kaltu ir kūju apdorojantį beformį akmenį, kad išgautų iš jo vis labiau regimą formą. Skirtumas tik tas, kad apdorojamą medžiagą jam pateikia likimas: kurdamas, išgyvendamas arba kentėdamas žmogus mėgina iš gyvenimo „išgauti“ kuo daugiau vertybių, – kūrybinių, išgyvenimo ar nuostatos vertybių. Analogiją su skulptoriumi galime papildyti ir laiko veiksniu: tereikia įsivaizduoti, kad kūrinys turi būti užbaigtas per tam tikrą laiką, tačiau pats skulptorius nežino, kada turės pateikti kūrinį. Nežino, kada bus „atšauktas“, – galbūt net kitą akimirką. Tačiau kaip tik todėl jis priverstas išnaudoti visą laiką rizikuodamas, kad kūrinys nebus baigtas, kad jis suspės iškalti tik torsą. Vis dėlto kūrinys netampa bevertis dėl to, kad skulptorius nespės jo užbaigti.

Nebūtina pašalinti mirties iš gyvenimo – ji iš esmės priklauso gyvenimui!

Plačiau:  Sielogyda, Frankl V. E.