Kuo daugiau galvoju apie „Baltą Drobulę“, tuo dažniau pagaunu save norinčią sužinoti, kaip su mirtimi gyveno žmonės prieš mus. Ne tik prieš šimtą ar du šimtus metų, kai mūsų proseneliai dar augino linus, audė drobes ir savo rankomis ruošė drabužius paskutinei kelionei, bet ir gerokai anksčiau, kai dabartinės Lietuvos žemėse gyvenę žmonės dar neturėjo krikščioniškų kapinių, bažnytinių giesmių ar mums pažįstamų laidotuvių apeigų. Kaip jie suprato mirtį? Ar jos bijojo taip pat, kaip bijome mes? Ką darydavo su mirusio žmogaus kūnu, kaip jį aprengdavo, ką dėdavo šalia ir kodėl apskritai buvo taip svarbu pasirūpinti tuo, kuris jau nebegali pasirūpinti savimi?
Prisipažinsiu, kad pradėjusi domėtis šia tema radau kur kas daugiau, nei tikėjausi. Ir kartu supratau, kaip lengva praeitį įsivaizduoti gražesnę, paprastesnę ir išmintingesnę, nei ji iš tiesų buvo. Mes mėgstame sakyti, kad mūsų protėviai gyveno arčiau gamtos, geriau suprato gyvenimo ratą ir mokėjo priimti mirtį, tačiau juk nežinome, ką jautė motina, netekusi vaiko prieš penkis šimtus metų, ar vyras, palaidojęs žmoną prieš tūkstantį. Žinome jų apeigas, randame kapus, skaitome senųjų metraštininkų pasakojimus, bet jų skausmo išmatuoti negalime. Galbūt todėl į šią istoriją norisi žiūrėti su pagarba, bet be didelio noro viską paaiškinti.
Kai mirtis dar buvo labai arti gamtos
Seniausi archeologiniai radiniai Lietuvos teritorijoje rodo, kad mirusiaisiais žmonės rūpinosi jau akmens amžiuje. Vienas ankstyviausių žinomų palaidojimų rastas Spigino saloje, Biržulio ežere, dabartiniame Telšių rajone, ir datuojamas mezolito laikotarpiu. Pagalvokime, kiek laiko mus skiria nuo tų žmonių. Tūkstančiai metų, per kuriuos pasikeitė kalbos, tikėjimai, valstybės, gyvenimo būdas, bet vienas dalykas liko labai panašus – mirus žmogui, gyvieji turėjo nuspręsti, kaip su juo atsisveikinti.
Per skirtingus priešistorės laikotarpius dabartinės Lietuvos teritorijoje mirusieji buvo laidojami įvairiai. Vienur kūnai guldyti į žemę, kitur supilami pilkapiai, vėliau plito ir mirusiųjų deginimo paprotys. Archeologai randa kapuose papuošalų, darbo įrankių, ginklų, kartais net žirgų palaikų. Visa tai leidžia manyti, kad daugeliui anuometinių bendruomenių mirtis nereiškė visiško žmogaus išnykimo. Tikėta tam tikru pomirtiniu gyvenimu, o mirusiajam į kapą dedami daiktai galėjo būti skirti jo kelionei ar gyvenimui anapus.
Man įdomu, kad net ir labai senose tradicijose galima atpažinti tai, kas artima šiandien. Norą žmogų palydėti, pasirūpinti juo, nepalikti jo vieno. Žinoma, nereikėtų visų baltų genčių ir visų istorinių laikotarpių sujungti į vieną pasakojimą, nes jų papročiai skyrėsi, o kai kurių apeigų reikšmę šiandien galime tik spėlioti. Vis dėlto atrodo, kad žmogui visada buvo svarbu kažkaip pažymėti ribą tarp buvimo čia ir išėjimo ten, kur gyvieji nebegali palydėti.
Įdomu ir tai, kad mirusiųjų deginimas mūsų krašte visai nėra naujas reiškinys, nors šiandien kartais apie kremavimą kalbame kaip apie labai šiuolaikišką pasirinkimą. Baltų žemėse jis įvairiais laikotarpiais buvo plačiai paplitęs, o vėliau, įsigalint krikščionybei, kūnų laidojimas žemėje tapo vyraujančia tradicija. Taigi per istoriją keitėsi ne tik tai, kaip laidojome, bet ir mūsų supratimas, ką reiškia tinkamai pasirūpinti mirusiuoju.
Kai į mūsų gyvenimą atėjo krikščionybė
Lietuvos krikštas XIV amžiaus pabaigoje, o Žemaitijoje XV amžiaus pradžioje, pamažu keitė ir laidojimo tradicijas. Krikščioniškas tikėjimas atnešė kitokį požiūrį į kūną, sielą, prisikėlimą, maldą už mirusiuosius ir pačias laidojimo apeigas. Mirusiuosius vis dažniau imta laidoti pašventintose kapinėse, prie bažnyčių, o atsisveikinimas pamažu įgavo mums šiandien geriau pažįstamą formą.
Tačiau, kaip dažnai nutinka istorijoje, nauji papročiai neatėjo per vieną dieną ir neištrynė visko, kas buvo iki jų. Senieji tikėjimai, liaudiški papročiai ir krikščioniškos apeigos ilgą laiką gyvavo greta, kartais vieni kitus papildydami, kartais vieni kitiems prieštaraudami. Žmonės meldėsi už mirusiojo sielą, bet kartu išsaugojo ir senesnių įsitikinimų apie vėles, jų apsilankymus namuose, ryšį su gyvaisiais.
Man šis laikotarpis atrodo labai žmogiškas. Mes dažnai įsivaizduojame, kad tikėjimai keičiasi tada, kai kažkas priima naują tiesą, bet žmogaus širdis turbūt ne visada taip greitai suspėja paskui istorinius įvykius. Senieji papročiai lieka šeimų atmintyje, perduodami iš motinos dukrai, iš senelio anūkui, ir kartais žmonės juos tęsia net nebežinodami, kodėl taip daro. Galbūt todėl mūsų laidojimo tradicijose iki šiol galima rasti tiek daug skirtingų istorinių sluoksnių.
Šermenys. Kai atsisveikindavo visas kaimas
Vienas labiausiai mane palietusių dalykų, skaitant apie senąsias lietuvių laidotuves, buvo bendruomenės vaidmuo. Šiandien netektis mums dažnai atrodo labai asmeniška, beveik privati patirtis, tačiau anksčiau, ypač kaimo bendruomenėse, žmogaus mirtis paliesdavo gerokai daugiau žmonių. Laidotuvės nebuvo vien šeimos reikalas, kurį reikėjo suorganizuoti, jos buvo ir bendras kaimynų, giminių, pažįstamų rūpestis.
Mirusįjį dažnai šarvodavo namuose. Artimieji ir kaimynai rinkdavosi budėti prie jo, melstis, giedoti, prisiminti jo gyvenimą. Šermenys galėdavo trukti kelias dienas, o jų metu žmonės ne tik gedėdavo, bet ir būdavo kartu, dalindavosi maistu, kalbėdavosi, padėdavo šeimai atlikti tai, kas reikalinga. Etnografiniuose aprašymuose randame liudijimų, kad kaimynai padėdavo pasiūti įkapes, pagaminti karstą, paruošti kapą. Tai buvo bendruomenės pareiga, kurios atsisakyti nebuvo įprasta.
Bandau įsivaizduoti tokius namus. Juose guli miręs žmogus, dega žvakės, kažkas tyliai gieda, kažkas virtuvėje ruošia maistą, kažkas pasirūpina atvykusiais iš toliau, o kažkas tiesiog sėdi šalia ir nežino, ką pasakyti. Žinoma, ne viskas ten buvo šviesu ar ramu, ir tikrai nenorėčiau teigti, kad tokios laidotuvės buvo lengvesnės. Bet man atrodo, kad tame bendrame buvime buvo viena labai svarbi mintis – žmogui neturėtų reikėti vienam nešti visos netekties naštos.
Šermenų tradicija mūsų krašte turi labai gilias šaknis. Istoriniuose šaltiniuose aprašomos ir senosios mirusiojo pagerbimo vaišės, ir apeigos, kurios šiandien mums atrodytų neįprastos. Laikui bėgant jos keitėsi, krikščioniškoje aplinkoje vis svarbesnės tapo maldos bei giesmės, tačiau išliko pats susibūrimo principas. Gyvieji susirenka dėl to, kuris išėjo, ir dėl tų, kurie pasiliko.
Galbūt šiandien, kai gyvename išsibarstę po miestus ir valstybes, būtent šito bendrumo kartais labiausiai ir pasigendame.
Balta drobulė ir paskutinis žmogaus drabužis
Šita istorijos dalis man, žinoma, ypač artima.
Istoriniuose XVI–XVIII amžių Lietuvos laidojimo papročių aprašymuose randame žinių, kad mirusieji buvo rengiami baltais drabužiais, o kai kurie žmonės savo įkapėmis pasirūpindavo dar būdami gyvi. Pasitaikydavo, kad laidotuvėms būdavo išsaugomi net vestuviniai drabužiai. Mirusįjį šarvodavo ant pakeltos lentos, užtiestos balta drobule ar kitu audeklu, o artimieji ir kaimynai pasirūpindavo reikalingais daiktais.
Man labai įdomi pati mintis, kad žmogus galėjo iš anksto pasiruošti savo paskutinį drabužį. Šiandien mums tai galėtų atrodyti liūdna ar net nejauku, tačiau anuomet, kai mirtis buvo labiau matoma kasdienybės dalis, pasiruošimas jai nebūtinai reiškė nuolatinį galvojimą apie pabaigą. Tai galėjo būti ir labai praktiškas rūpestis savimi bei artimaisiais, kuriems vieną dieną nebereikės visko spręsti paskutinę minutę.
O linas mūsų krašte buvo vienas svarbiausių audinių. Jį augino, apdorojo, verpė ir audė, iš jo siuvo marškinius, ruošė kraičius, gamino namų tekstilę. Natūralu, kad lininiai audiniai turėjo vietą ir atsisveikinimo papročiuose, nors būtų netikslu sakyti, kad visais laikais ir visur įkapės buvo tik lininės. Skyrėsi žmonių galimybės, tradicijos, laikotarpiai ir naudojamos medžiagos.
Vis dėlto mane jaudina pats drobulės simbolis. Paprastas audinys, kuriame telpa tiek daug žmogaus rūpesčio. Kažkas augino linus, kažkas juos rovė, kažkas verpė siūlus, audė, skalbė, lygino, o galiausiai kažkieno rankos švelniai užklojo žmogų paskutinei kelionei. Toks ilgas kelias nuo žemės iki žmogaus.
Galbūt todėl šiandien, kurdama „Baltos Drobulės“ linines sukneles, vis sugrįžtu prie tos pačios minties. Norisi ne atkurti senąsias įkapes pažodžiui, o išsaugoti jų esmę – natūralų audinį, paprastumą, pagarbą žmogui ir tą labai žemišką rūpestį, kuris kartais pasako daugiau už žodžius.
Giesmės, raudos ir teisė liūdėti
Dar vienas įdomus mūsų laidotuvių tradicijų sluoksnis yra garsas. Šiandien atsisveikinimą dažnai siejame su tyla, ramia muzika ar malda, tačiau senosiose lietuvių tradicijose buvo svarbios ir raudos, ir giedojimas. Raudomis buvo apgailimas mirusysis, prisimenamas jo gyvenimas, išsakomas pasilikusiųjų skausmas. Tai nebuvo vien graudus pasakojimas – rauda turėjo savo vietą apeigose, o jos žodžiai ir atlikimo būdai skyrėsi priklausomai nuo krašto bei laikotarpio.
Vėliau krikščioniškose laidotuvėse ypatingą vietą užėmė giesmės, maldos, giedotojų grupės. Kai kuriuose Lietuvos regionuose šios tradicijos išliko labai gyvos ir XX amžiuje, o kai kur tebėra puoselėjamos iki šiol. Giedojimas buvo ne tik religinė apeiga, bet ir būdas bendruomenei būti kartu, išreikšti tai, kam kartais neužtenka paprastų žodžių.
Kartais pagalvoju, kad mes šiandien esame labai išmokę tvarkytis. Net ir su savo emocijomis. Stengiamės laikytis, neapsunkinti kitų, išbūti oriai, o kartais net ir laidotuvėse jaučiame pareigą būti stiprūs. Bet ar tikrai visada reikia? Galbūt mūsų protėvių raudos primena, kad skausmui irgi reikia vietos. Kad liūdesys nėra kažkas, ką privalome kuo greičiau paslėpti, o ašaros nėra orumo priešingybė.
Nežinau, ar pati mokėčiau raudoti taip, kaip raudodavo moterys prieš kelis šimtmečius. Bet man gražu, kad mūsų tradicijose kadaise buvo vietos ir labai atviram sielvartui, ir bendram giedojimui, ir tylai.
Vėlinės. Ryšys, kuris nenutrūksta
Lietuvoje turime dar vieną labai gražią tradiciją – Vėlines. Lapkričio pradžioje mūsų kapinės nušvinta žvakėmis, žmonės keliauja aplankyti artimųjų kapų, tvarko juos, prisimena, pabūna. Kai kur tai tampa visos šeimos susitikimu, kai kur – labai tyliu, asmenišku ritualu.
Mirusiųjų minėjimo tradicijos mūsų krašte yra senesnės už krikščionybę, nors šiandieninės Vėlinės glaudžiai susijusios su krikščionišku mirusiųjų atminimu. Per šimtmečius keitėsi papročiai, maldos, simboliai, tačiau išliko noras prisiminti tuos, kurių nebėra šalia.
Man visada atrodė įdomu, kad net ir praėjus daugeliui metų po žmogaus mirties mes vis dar norime kažką dėl jo padaryti. Uždegti žvakę, pasodinti gėlę, nuvalyti paminklą, pabūti prie kapo. Atrodo, žmogaus jau nebėra, o rūpestis juo kažkokia forma lieka.
Ir galbūt tai yra viena gražiausių mūsų tradicijų dalių. Ji primena, kad atsisveikinimas nėra vienos dienos įvykis. Kad gedulas neturi vieno visiems tinkamo termino, o ryšys su žmogumi gali keistis, bet nebūtinai išnykti.
XX amžius. Kai atsisveikinimas pamažu išėjo iš namų
Dar mūsų senelių ir prosenelių laikais daugelyje Lietuvos vietovių mirusysis buvo šarvojamas namuose, tačiau XX amžiuje, ypač jo antroje pusėje, gyvenimas sparčiai keitėsi. Žmonės kėlėsi į miestus, gyveno daugiabučiuose, keitėsi šeimų struktūra, darbo ritmas, medicinos ir laidojimo paslaugų organizavimas. Pamažu atsirado daugiau specialiai šarvojimui skirtų patalpų, o dalis darbų, kuriuos anksčiau atlikdavo šeima ir kaimynai, perėjo profesionalams.
Tai nebuvo vienos dienos pokytis, ir net šiandien Lietuvoje galima rasti labai skirtingų atsisveikinimo būdų. Tačiau bendrą kryptį atpažinti nesunku. Mirtis pamažu traukėsi iš mūsų namų ir kasdienio gyvenimo erdvės į ligonines, slaugos įstaigas, šarvojimo sales bei laidojimo namus.
Ir čia man norisi būti atsargiai su vertinimais. Viena vertus, suprantu ilgesį laikams, kai mirusiuoju rūpinosi visa bendruomenė, kai artimieji galėjo būti šalia jo namuose, kai atsisveikinimas turėjo daugiau laiko. Kita vertus, profesionalios laidojimo paslaugos labai daug ką palengvino. Ne kiekviena šeima turi galimybių ar noro pati rūpintis visais praktiniais klausimais, ypač kai netektis ištinka netikėtai. Ir man tikrai nesinorėtų romantizuoti laikų, kai žmonės dažnai neturėjo kito pasirinkimo.
Gal svarbiau ne tai, ar atsisveikiname namuose, ar šarvojimo salėje, o tai, kiek tame atsisveikinime lieka vietos pačiam žmogui. Jo istorijai, jo artimiesiems, jo norams ir tam, kaip šeima nori jį prisiminti.
O kaip atsisveikiname šiandien?
Šiandien Lietuvoje atsisveikinimo tradicijos keičiasi toliau. Vienos šeimos renkasi religines apeigas, šv. Mišias, giesmes ir laidotuves kapinėse, kitos nori trumpesnio, asmeniškesnio atsisveikinimo, kuriame daugiau vietos skiriama žmogaus gyvenimo istorijai, jo mėgstamai muzikai, artimųjų prisiminimams. Vis dažniau kalbame ir apie kremavimą, urnų laidojimą kolumbariumuose, kitokias atminimo formas. Kartu išlieka ir labai senas poreikis susiburti, pabūti šalia, pasidalinti prisiminimais ir bent trumpam sustabdyti kasdienybę.
Kremavimas man atrodo ypač įdomus mūsų tradicijų kaitos pavyzdys. Juk, kaip jau minėjau, mirusiųjų deginimas baltų žemėse buvo žinomas dar gerokai prieš krikščionybę, vėliau ilgiems šimtmečiams pasitraukė iš įprastos laidosenos, o šiandien vėl yra vienas iš pasirenkamų atsisveikinimo būdų. Žinoma, šiuolaikinio kremavimo negalima tiesiogiai tapatinti su senosiomis baltų apeigomis – skiriasi technologijos, religinės reikšmės ir žmonių motyvai. Tačiau pati istorija primena, kad tradicijos nėra sustingusios. Jos keičiasi kartu su mumis.
Lietuvoje kremuotus palaikus galima laidoti kapavietėje, kolumbariume, o pelenus išbarstyti įstatymų numatytais būdais ir vietose. Įstatymai taip pat pripažįsta žmogaus teisę iš anksto pareikšti savo valią dėl kremavimo. Man tai atrodo svarbus šiuolaikinio atsisveikinimo aspektas – galimybė dar gyvam žmogui pasakyti, kas jam svarbu, ir palengvinti artimųjų sprendimus ateityje.
Kartu pastebiu, kad atsisveikinimas šiandien tampa vis labiau individualus. Nebėra vieno visiems tinkamo scenarijaus, ir, tiesą sakant, man tai atrodo prasminga. Juk nėra dviejų vienodų gyvenimų, tad kodėl visi atsisveikinimai turėtų atrodyti vienodai? Vienam žmogui svarbios bažnytinės apeigos, kitam – artimųjų ratas, trečiam – paprasta medinė urna ar mėgstamos gėlės. Ir galbūt svarbiausia ne tai, kiek tiksliai laikomės papročių, o ar mūsų pasirinkimai išreiškia pagarbą žmogui, su kuriuo atsisveikiname.
Ar galime išmokti apie mirtį kalbėti anksčiau?
Man atrodo, kad viena didžiausių permainų, kurių dar tik mokomės, yra pats pokalbis apie mirtį. Mes jau turime daug galimybių pasirinkti, kaip atsisveikinti, tačiau ar mokame apie tai kalbėtis? Ar žinome, ko norėtų mūsų tėvai, seneliai, sutuoktiniai? Ar kada nors jų klausėme? Ir ar patys esame pagalvoję, kas mums būtų svarbu, kai ateis laikas?
Suprantu, kad tokie klausimai gali skambėti nejaukiai. Niekas nenori prie sekmadienio pietų stalo staiga pradėti planuoti savo laidotuvių. :) Bet galbūt tam ir nereikia didelio, rimto pokalbio. Kartais pakaktų paprasto pasidalijimo mintimis, prisiminimo apie senelių laidotuves, pasakojimo apie šeimos tradicijas. Juk apie gimimą, vestuves, krikštynas ar kitas svarbias gyvenimo akimirkas kalbamės visai natūraliai. Kodėl paskutinis atsisveikinimas turėtų būti visiškai išstumtas iš mūsų pokalbių?
Ir galbūt čia slypi viena svarbiausių mūsų tradicijų pamokų. Anksčiau žmonės dažniau susidurdavo su mirtimi savo artimoje aplinkoje, matydavo, kaip ruošiamas mirusysis, kaip susirenka kaimynai, kaip giedama, kaip kasamas kapas. Šiandien daugelį šių dalykų atlieka specialistai, ir tai turi daug privalumų, tačiau kartu mes praradome dalį kasdienio pažinimo. Mirtis tapo mažiau matoma, bet nuo to netapo mažiau tikra.
Aš pati noriu mokytis. Suprasti, iš kur atėjo mūsų papročiai, kodėl vieni išliko, o kiti pasikeitė, kaip skirtingos šeimos supranta orumą, ką žmogui reiškia jo paskutinis drabužis. Ir, svarbiausia, norėčiau išmokti apie visa tai kalbėti ne vien tada, kai jau skauda.
Ką norėčiau parsinešti iš mūsų protėvių?
Jeigu reikėtų pasirinkti vieną dalyką iš senųjų lietuvių atsisveikinimo tradicijų, kurį norėčiau išsaugoti šiandien, turbūt tai būtų rūpestis. Ne konkreti apeiga, ne privalomas gedulo dienų skaičius, ne taisyklė, kokios spalvos drabužiu rengti mirusįjį, o pats supratimas, kad paskutinė žmogaus kelionė yra ir gyvųjų meilės darbas.
Man gražu, kad kadaise kaimynas galėjo padėti padaryti karstą, kita moteris pasiūti marškinius, dar kažkas paruošti valgį ar ateiti pagiedoti. Ne todėl, kad visi būtinai turėjo ypatingų gebėjimų, o todėl, kad kiekvienas galėjo prisidėti tuo, ką mokėjo.
Ir galbūt čia kažkur yra mano pačios vieta.
Aš nemoku paaiškinti mirties, nežinau, kas tiksliai mūsų laukia anapus, ir tikrai negalėčiau pažadėti, kad graži suknelė palengvins netekties skausmą. Bet beveik dešimtmetį kuriu drabužius iš lino, pažįstu šį audinį, suprantu jo galimybes ir žinau, kiek daug rūpesčio gali tilpti į vieną, iš pirmo žvilgsnio labai paprastą daiktą.
Todėl „Baltoje drobulėje“ noriu sugrįžti prie to seno, žmogiško gesto – pasirūpinti paskutiniu drabužiu. Sukurti gražią, natūralaus lino suknelę moteriai, kurią artimieji išlydi. Tokią, kuri būtų paprasta, bet ne abejinga detalėms, švelni, tačiau praktiška, ir kuri primintų ne vien atsisveikinimą, bet ir pačią moterį, jos skonį, jos gyvenimą.
Galbūt mūsų protėviai tikrai žinojo kažką, ką mes pamažu pamiršome. O gal jie, kaip ir mes, tiesiog bandė susitvarkyti su tuo, ko negalėjo pakeisti, ir per šimtmečius atrado būdų būti šalia vieni kitų.
Nežinau.
Bet man norisi iš jų mokytis. Ne grįžti į praeitį, ne atkurti viską taip, kaip buvo, o pasiimti tai, kas ir šiandien atrodo tikra – bendrystę, pagarbą, paprastumą ir žmogaus rankų rūpestį. Nes, kad ir kiek keistųsi mūsų tradicijos, viena turbūt nesikeis. Mes ir toliau mylėsime žmones, kuriuos vieną dieną turėsime paleisti. Ir vis dar ieškosime būdų jiems pasakyti, kad jie buvo svarbūs.
Kartais žodžiais. Kartais giesme. Kartais uždegta žvake. O kartais – tiesiog švelniai aprengdami paskutinei kelionei.
Pakeliuj Namo. Lino išmintim.